Šiais laikai jau turbūt visi akivaizdžiai jaučiame atotrūkį tarp kartų. Vis sunkiau ir sunkiau suprasti ko nori, kuo gyvena mūsų vaikai. Jeigu anksčiau atotrūkis buvo laikomas 25 metai, tai dabar ta riba sumažėjo iki 5-10 metų. Įsivaizduojate kokiu greičiu viskas keičiasi? Kas žino, galbūt tas tarpas dar sumažės ir bus dar sudėtingiau suprasti vieniems kitus ir komunikuoti…
Problema ta, kad viskas nurašoma faktui, jog kartas skiria tik technologijos. Čia ir baigiasi daugumos tėvų paieškos. Bet aš žvelgdama į savo vaikus, matau, jog technologijos tai tik ledkalnio viršūnė. Yra kur kas gilesni dalykai, kurių nematome.
Abi kartos gyvena visai skirtinguose pasaulyje. Šiuolaikiniai vaikai gimė kardinaliai kitokioje epochoje negu mes. Jų pasaulio suvokimas visai kitoks negu mūsų. Jų net darbo specifika ir pobūdis bus kitokie negu mes įpratę matyti dešimtmečius ir kam juos bandome paruošti šiandien.
Nepaisant to, priežastis kodėl apie tai rašau – mes norime palaikyti ryšį ir ši atsiverianti problema mus tik verčia ieškoti tinkamų būdų kaip sujungti dvi kartas. Kas yra gerai. Net labai gerai.
Dar viena problema, kad vis dar galvojame, kad žinome ko reikia jaunąjai kartai ir kad galime kažkaip ją perlaužti savo žiniomis. Kitaip sakant, padaryti žmonėmis. Jau prieš 3000 metų šaltiniuose buvo rašoma kokia nedėkinga karta auga, tad nenuostabu, kad ir šiandien norime išauklėti jaunimą tinkamai.
O iš tiesų tai nieko nereikia keisti. Tėvams neįmanoma suprasti savo vaikų, o vaikams – tėvų. Kaip jau minėjau, mes gyvename skirtinguose pasauliuose. Todėl aš jau nustojau dėti pastangas šia kryptimi. Bet pasukau kita – bendro taško ieškojimo.
Šiandieninis atotrūkis tarp kartų yra tarsi užtvara, siena. Tai ne kalba, technogijos ar intelektas, bet tai visko suvokimas, priėmimas, vertinimas.
Tai tarsi rozetė ir kištukas. Dvi skirtingai veikiantys dalykai.
Ir kaip padaryti taip, kad tarp jų vyktų komunikacija?
Tai problema, apie kurią tėvai turėtų kalbėtis su savo vaikais. Tai bendra visų problema. Į mus įdėtos skirtingos programos, tarp kurių turi atsirasti kažkas bendro, kažkas jungiančio.
Ir vienintelis toks jungiantis dalykas yra meilė, kuri užpildo visas spragas, kuri palieka atotrūkį antrame plane, jis tampa nebesvarbus, mat noras suprasti kitą iškyla į priekį.
Meilė, apie kurią rašau, nėra lepinimas. Tai gerai apskaičiuoti veiksmai vaiko atžvilgiu, nuolatinis bandymas būti šalia vaiko, palaikyti jį, brėžti ribas. Tai tėvų siekis būti vaikui gerais, kad jis jaustų, jog yra mylimas. Tai savo požiūrio koks yra pasaulis atidėjimas į šalį ir klausymas be jokios kritikos ko nori jaunoji karta.
Tad norint įnešti pokytį, reikia įnešti naują požiūrį. Be žodžių, be moralų, bet leisti vaikams patiems mokytis iš gyvenimo, o mums tik kurti aplink juos tinkamą aplinką, kad vaikai augtų patys kaip gimdoje, neatitolę nuo gamtos.
Ir jeigu manysime, kad savo žodžiais, išdidumą juos palaušime – efektas bus priešingas. Veikdami su jėga, griežtai galime tik sugadinti vaiko gyvenimą. Ir tai nuliūdins mus. Norime būti laimingi? Turime veikti pagal gamtos dėsnius. O juose tik meilė sklinda iš aukštesnio (tėvų) į žemesnį (vaiką). Kaip, kad vanduo natūraliai teka visada žemyn.
Todėl mokausi auklėti vaikus su meile, duodama visko, ko jiems reikia. Kad dar kita karta (mano anūkai) jau gyventų apsupti meilės. Ir tai yra viskas, ką šiandien gali duoti tėvai savo vaikams. Jeigu nėra meilės – nėra ir kuro vystytis. Vaikas turi jausti, kad juo rūpinasi.
Ir pasikartosiu, kad meilė tai nera lepinimas, vaiko užgaidų tenkinimas.
Vaikas turi suvokti, kad mes esame beribiai meilės jam vamzdeliai, bet kraniukas tai jo rankose. Jeigu elgiasi netinkamai, mes jam atsakome tuo pačiu. Jis tarsi pats savo elgesiu reguliuoja tėvų meilės jam lygį.
Ir toks dviejų kartų nuolatinis tarpusavio žaidimas juos ir sujungia. Į tai nukreiptos mano pajėgos – ieškoti ar net kurti bendrą tašką, kuriame galėtų komunikuoti, kad ir šimtas kartų!
Oj kaip saldu burnoje pasidarė nuo tokio siekio :)))