Taip. Meluoti patiems sau ir gyventi iliuzijoje. Kartą perskaičiau (berods šveicarų pedagogo A. Farrier) žodžius apie tai, kad vaikai negali vystytis taip, kaip turėtų, nes egzistuojanti švietimo sistema juos suvaržo, neatsižvelgdama į žmogiškąją prigimtį. A. Farrier rašė: ,,Vaikas myli gamtą, štai kodėl jis buvo uždarytas tarp keturių sienų. Jis negali nustygti vietoje, o jis buvo priverstas sėdėti ramiai. Jam patinka kalbėti – jam įsakyta tylėti. Vaikas linkęs viską tyrinėti ir liesti rankomis, o jis turi tikėti teorija ir idėjomis.”
…!Nenuostabu, kad metams bėgant vaikas nustoja būti kas jis yra ir ima meluoti pats sau… Mane tai liečia giliai. Visas, v i s a s vaiko gyvenimas tampa iliuzija.
Viskas, ko noriu vaikams – tikro gyvenimo, laisvės būti tuo, kas jie turi būti. Ir sugebėti nesikišti į jų likimo kreivę, drauge su vaiku priimti jos iššūkius. Aš suprantu, kad vyraujantis vaikų dresiravimas pagal ,,save” yra patogus mums, tačiau jis pavogia iš jų laisvą vystymąsi, galimybę atrasti naujus dalykus, naujus dėsnius, galų gale – pažinti tikrąjį save.
Vaikai mokomi tik to, kas naudinga žmonių visuomenei. Mokomi tik tiek, kiek žinome mes. Šiandien vaikus pasiekianti informacija yra tokia ribota, perleista per nežinia kieno asmeninius suvokimo filtrus, apipinta savanaudiškais tikslais, supaprastinta ir, svarbiausia, atitolusi nuo tikros realybės, nuo gamtos*.
(*Rašydama ,,gamta”, turiu omenyje ne tik miškus, pievas ar paukščius, bet visą, mus supančių dėsnių, visumą).
Tai, kaip vaikai gali augti laimingi, sveiki, pasitikintys savimi, jeigu vidinė jų programa – prigimtis – nuolat prieštarauja reikalavimams iš visuomenės? Mane tikrai gąsdina depresija sergančių vaikų kiekis. Galbūt jis toks todėl, kad vaikai negauna to kažko, kas yra už mūsų suvokimo ribų.
Matau, kad būsimos kartos turi milžinišką potencialą pagimdyti pasauliui daug gerų ir naudingų permainų, tačiau kol nuo pat mažens vaikai įspraudžiami į ,,senas” vėžias, tol jie naujo tako nepramins.
Liūdna, bet ne iš vieno žmogaus girdėjau, kad šiandieninė sistema uždaro vaikus tarsi į individualius kubus, iš kurių vaikai nebegali išsilaisvinti visą gyvenimą. Nepadeda nei psichoterapijos, nei kitokios priemonės. Čia vyksta rimti reikalai, į kuriuos reiktų pažiūrėti rimtai.
Vaikai turi augti laisvai. Dalyvauti mūsų kasdieniame gyvenime, daugiau laiko praleisti su draugais ir mokytojais, kurie padeda per bendrus išgyvenimus atrasti kas ir kodėl vyksta. Jie tada klausytų suaugusiųjų, nes jiems būtų įdomu, ką dar mes pasakysim. Nereikia prikišti vaikų galvas žiniomis, tai nieko neduoda. Jiems reikia pačiupinėti, paragauti, paliesti, pajausti tikrą pasaulį, kuriame jie egzistuoja. Jeigu tik pavyktų jiems tai suteikti, vaikai be jokių didelių pastangų žinotų tiek, kiek reikia.
Gal tokie perversmai ir neįvyks per naktį, bet labai l a b a i noriu pabandyti bent truputuką prie to priartėti. Tad jeigu galiu prie to bent kruopelę prisidėti, kodėl gi ne. Gerai pagalvojus, ką jau tokio ypatingo veikčiau? 😁