Ieškojau būdų kaip pradėti pokalbį apie tai, kad mes visi esame skirtingi, turime savo norus, pomėgius, bet esame šeima. O šeima – tai vienas mechanizmas. Jeigu nors vienas dantratukas nesisuka, tai ir šeima negali būti laiminga.
Pirma ant iškirptų dantratukų piešėmė kiekvienas:
- Ką aš mėgstu valgyti;
- Kiek man metų;
- Ką norėčiau gauti dovanų kalėdoms;
- Aš mergaitė ar berniukas;
- Mėgstama spalva.
Tada bendrai apžiūrėjome kiekvieno dantratuką, išryškinome skirtumus, kurie nėra blogi ar geri. Tiesiog mes skirtingi ir jeigu norime būti laimingi – turime mokytis padaryti taip, kad netgi jeigu ir supyktu, prieštarauju, užsispiriu – tai mano elgesys neturi sustabdyti visos šeimos mechanizmo. Tai siekiamybė ne tik vaikams, bet ir tėvams. Tad kartu mokomės kaip būti laimingais virš visų mūsų skirtumų!
Galiausiai dantratukus prismeigėme prie širdeles, po kuria padėjome storą kartoną. Vaikai galėjo dėlioti kiekvieną detalę, sukti, keisti ir vėl bandyti ☺️🖤.