Kol vaikai maži, jie auga šeimoje, apsupti tėvų ir artimų žmonių. Tačiau kiekvieno vaiko gyvenime ateina laikas, kai tenka susipažinti su daug platesniu pasauliu. Čia svarbų vaidmenį užima – mokytojas. Jo rankose aplinka, kurios pagalba formuojasi būsimos asmenybės.
Man pasisekė, kad vaikystėje ir paauglystėje apie 80% mano laiko buvo saugiose rankose. Tai buvo vaikų ir jaunimo teatras ,,Ikaras”. Tik tapus žmona ir mama supratau, kad teatre visgi pirmiausia išmokau ne aktorystės meno, tačiau žmogiškumo ir kaip elgtis, kai priklausai vienai šeimai – teatro kolektyvui. Pamenu, Vadovas dažnai sakydavo: ,,Aš iš tavęs padarysiu žmogų. Ne aktorių. O žmogų. O po to tu būk mokytoju, statybininku, mediku.“
Tos vertybės, kurias iš pradžių puoselėjo tik du žmonės, tapo viso kolektyvo vertybėmis, kurias bendromis jėgomis puoselėjo net kelios kartos. Ir, neabejoju, kad paklausus bet kurio teatro buvusio nario, kiekvienas atsakytų, kad gyvenimas teatre padėjo tvirtus pagrindus visame kame. Šioje gyvenimo mokykloje išmokome planuoti savo gyvenimą, improvizuoti, priimti kritiką, mylėti netikėtumus ir, svarbiausia, dirbti komandoje. Turėjome pačius geriausius gyvenimo mokytojus, kurie supažindino mus su tikro gyvenimo įrankiais ir kas yra tikroji laimė.
Šiai dienai tokie mokytojai savo vaikams esame mes patys. Tačiau, kai jie paaugs, taps savarankiški, tai jų autoritetas taps aplinka.
Yra sakoma, kad ten kur esi šiandien, parodo koks tu būsi rytoj. Todėl labai tikiuosi, kad atrasiu savo vaikams aplinką, kurioje jie galės tobulėti saugiai, lydimi pačių geriausių gyvenimo mokytojų 🖤.
