Prieš kokius dešimt metų išgirdus tokį palyginimą, kad moteris yra kaip tornadas, būčiau supratusi vienareikšmiškai kaip pranašumą prieš vyrus. Kokios mes wow, galingos!!! O šiandien, giliau pažinusi moteriškąjį pradą, jaučiuosi kitaip. Panašu, kad sulyginimas su ,,tornadu” labai vietoje.
Iš vienos pusės, taip, moteris turi tam tikrą vidinę jėgą, kurios vyrai neturi. Bet ką ji su ja naudingo sukuria? Klausimas.
Iš kitos pusės ta jėga tampa grėsminga kitiems, nes moteris nevisada žino kaip, o gal ir negali jos suvaldyti. Tada ,,prasisukame” su savo emocijų audra, nuolatos persimainančia, nenuspėjama. Ir net nepagalvojame kokią žąlą paliekame kituose. Kaip buldozeris įvažiuojame su savo ,,tiesa” ir sutraiškome paskutinius, gyvus likusius daigus. O vėliau griaužiame save.
Galbūt pažįstamas jausmas, kai jaučiamės nepatenkintos, neišgirstos, nesuprastos, neužpildytos. Ir visas tas apmaudas, nusivylimas, pyktis netikėtai išliejamas ant kitų. Vėliau, žinoma, gailimės pasakytų žodžių.
Bet kas verčia mus taip elgtis? Kodėl nepavyksta visko daryti kaip aprašoma išmintinguose vadovėliuose? Kažko dar nežinau, tikrai trūksta dėlionės detalių.
Todėl aš linkusi ieškoti kaip panaudoti tai, ką turiu ir atrandu savyje. Man nepatinka nesugebejimas suvaldyti savęs (beje, bambėjimas mintyse ant visų yra daug baisiau nei išsakymas garsiai). Aš noriu suprasti kas tai per jėga, iš kur ji pas mane, kodėl. Kaip ja papildyti vyro ir moters santykius ir kaip man su ja gyventi, kad daugiau niekada niekada neužgaučiau žmonių, kurie man brangūs. Man tai pati geriausia gyvenimo investicija.
