Galbūt teko girdėti posakį ,,Tėvas nemyli vaiko jeigu gaili jam rykštės”. Aš perfrazavau sau taip: ,,Vaikas nejaučia meilės, jeigu nėra kontrasto jai – ribų.” Visai kaip mes nesuvoktume dienos, jei nebūtų nakties, šilto be šalto, skanaus nuo bjauraus. Visas mūsų gyvenimas paremtas dviem priešingybėm, bet taip mes susikuriame ribas aplink save. Manau ir mums, kaip tėvams, svarbu sukurti tam tikrą ribų lauką aplink vaikus, kad iš to nepasitenkinimo jie jaustų tą tikrąjį mūsų meilės skonį.
Mes šeimoje pasirinkome tokį kelią – parodyti vaikams, kad mūsų santykiuose egzistuoja dvi būsenos. Viena, kai mes gyvename draugystėje, ryšyje, sutarime. O antra – kai vaikai pasiekia ribas – mes nustojame būti draugai, mes nebesame lygūs, tėvai tampa aukštesni. Mes turime pavyzdį su mylinčia mama ir liūte, kuri gali sudrąskyti. Nešaukiame, nemušame, negąsdiname, tačiau parodome, kad taip veikia desniai gamtoje.
Vaikas turi žinoti, kad nuo jo elgesio priklauso ar mes sugrįžtame į pirminę būseną, kuomet mes draugai, ar liekame būsenoje, kurioje aš aukštesnė.
O kaip žinoti kada man būti mama, o kada liūte?
Pirmiausia, reikia kalbėtis. Paaiškinti vaikui 1001 kartą kodėl mes taip elgiamės ir nemeluoti, kad ateis baubas ar pagaus meška. Tiesiog paaiškinti kas vyksta gyvenime. Parodyti jam, kad jeigu jis, gavęs paaiškinimus, nesutinka, tu panaudosi jėgą (pvz.: automobilio saugos diržai, jeigu vaikas po paaiškinimo savo noru nesutinka prisisegti, tada segsime diržą per jėgą) arba pati darysi taip, kaip reikia, bet su vaiku ,,derybų” nebevesi (pavyzdžiui vaikas neina miegoti, jeigu po paaiškinimo jis vistiek spyriojasi, tai aš pati einu miegoti. Nereikia nė 5 min ir vaikas miega :)).
Ribos visada yra aplink mus. Man atrodo dar svarbu, kad vaikas matytų, kad aš taip pat turiu ribas. Turiu paaiškinti jam, kad aš taip pat esu apribota gamtos, visuomenės įstatymais. Aš turiu išmokyti jį pamatyti kur yra ribos, kaip apsaugoti save visuomenėje. Aš negaliu daryti ką tik noriu, nes mane nubaus ar net nužudys. Jeigu vaikas matys, kad jo tėvams nėra jokių ribų, tai jis visą savo gyvenimą jaus, kad jis irgi neturi ribų.
Mes taip parodome vaikui tikrąjį gyvenimą. Ir tai ne mes, veikiami iš pykčio. Verčiau mes atspindime jam gamtos, visuomenės požiūrį į jį. Jeigu jis to neišmoks šeimoje, tada gyvenimas išmokys. Tik tik tai gali būti skaudžiu keliu.