Visai neseniai teko susidurti su terminu ,,narcistinis auklėjimas”. Pirma mintis buvo ,,ogo, koks siaubas”, o sekanti: ,,Bet tai čia gali būti plonytė riba, kurią ir pati galiu peržengti”. Pasirodė vertas dėmesio dalykas, ne tik man pačiai, bet ir dedant vaikams gyvenimo pamatus. Jeigu pavyktų savo pavyzdžių gyventi virš to, tada vaikai jau savo vaikus auklėtų dar labiau virš to.
Suprantu, kad visgi yra skirtumas tarp to, kad tėvai reikalauja iš vaikų bazinių dalykų ir tarp to, kad jie išlieja savo nesėkmingo gyvenimo kartėlį ant vaikų. Nes narcistinis auklėjimas ir kyla būtent iš to, kad tokiems tėvams patiems trūksta sėkmės gyvenime. Jie nori pamatyti ,,tą” sėkmę vaikuose, reikalauja iš jų daugiau negu vaikai gali įgyvendinti.
Ir, pasirodo, šiandien tai tampa vis dažnesne problema. Visuomenėje formuojama tokia aplinka, kuri tiesiog vis daugiau ir daugiau tėvų nukreipia į savo poreikių tenkinimą. Tėvai tampa nedėmesingi vaiko poreikiams, nebejaučia ryšio su vaiku, reikalauja daryti tai, ką tėvai mano esą geriausia. Tokiose šeimose trūksta vidinio laidavimo tarp tėvų ir vaikų, trūksta užtikrintumo, kad ,,ką aš bedaryčiau, tai bus tavo naudai”.
Tėvai, spausdami vaikus būti tobulais visose srityse, paveikia vaiko gyvenimą, sukelia jam krizę, kurios jis nebegalės pamiršti visą savo gyvenimą. Tokie tėvai nori visiškai kontroliuoti vaiką, paseka to vaikas nepasitiki savimi, visada jausis priklausomas nuo tėvų ir negalės gyventi savarankiškai. Net jeigu ir nebus spaudimo, vis tiek jaus, kad kažkas viduje jį stabdo.
Iš viso to jau akivaizdu, kad tokio scenarijaus nenoriu. Tai kaip sukurti savyje vietos vaikams? Kaip suteikti vaikui pasitikėjimo savimi?
O kas man suteikia pasitikėjimo savimi? Tai kai mano aplinka leidžia man daryti pačiai, bandyti, tobulėti, klysti. Kai priima mano polinkius, stipriąsias vietas, palaiko ir padrąsinta save juose realizuoti.
To paties nori ir vaikai. Jie tikisi, kad tėvai padės jiems vystytis sveikais, savimi pasitikinčiais. Čia ir gali pasireikšti tėvų laidavimas: padrąsinti išmėginti įvairius dalykus, nebijoti, būti šalia. Supažindinti su visuomenės dėsniais, padėti atpažinti ką verta plėtoti ir vystyti, o ką tiesiog neverta.
Vaikas turi tik keletą metų išbandyti viską, susipažinti, tad turiu juos palydėti šioje kelionėje. Turiu padėti pažinti tikrąjį save, atrasti savo pašaukimą, specialybę ir tobulėti joje, pasitikėti savimi. Nespausti ir nekritikuoti vaiko pasirinkimo išbandyti skirtingus dalykus.
Jaučiu, kad norint nepaslįsti ir nenukrypti į narcistinį auklėjimą, tėvai turi ugdyti savyje požiūrį, kad mūsų vaidmuo – ugdyti vaikuose meistriškumą gyventi. Iš tikro gyventi ir būti sėkmingais!
