Neveltui sakoma, kad tikrieji romantikai yra vyrai. Pati maloniausia dovana vestuvių metinių proga buvo gauti šį laišką nuo savo vyro…
„Brangioji,
Šiandien aš galiu tvirtai teigti, kad tą akimirką, kai santuokų rūmuose prisiekėme vienas kitam, prasidejo manęs nykimas.
Bet tą akimirką gimėme MES. Ir tiek kiek pasitraukia manasis Aš, tiek tą laisvą vietą užpildome MES.
Kaip ir betkoks gimimas gamtoje, tai buvo natūralu ir visiškai man (gimusiam) nesuvokiant.
Iki šiol tai vyko savaime. Ir šiandien, kai mūsų santuokai jau 6 metai ir kai didžiausia dovana yra to neįtikėtinai nuostabaus proceso suvokimas, aš pasiryžęs sąmoningai atlaisvinti visą mano užimamą vietą MUMS.
Santuokos priesaika tada ištarta vaiko lūpomis šiandien man atsiskleidžia naujame gylije.
Brangioji, priesiekiu tau rūpintis mūsų šeima ir laimėje (kai viskas puiku) ir varge (tuo metu, kai nejaučiu ir nesuprauntu mūsų santykių svarbos).
Kad išsiskyrimas nenužudytų MŪSŲ.
Su metinėmis.
Myliu tave.“
Natūraliai gimė mano atsakymas Jam:
„Brangusis,
Aš pasižadu saugoti MUS, tai ką kuriame kartu ir nesižvalgyti atgal. Man šeima – tas taškas, kuriame manęs jau nėra, kuriame aš įsileidžiu tave, o pati stengiuosi pajausti tave. Noriu padidinti šį tašką, nes tik čia jaučiuosi gyva.
Jaučiu, kad pasiekėme tašką, kuriame pavieniui nesugebėsime apriboti savo prigimties, tos dalies, kuri priešinasi ir ,,nekaltai” stumia MUS vienas nuo kito. Moteriai reikalingas saugumas, o tavo laiškas buvo stiprus atsakas, duodantis pajusti užtikrintumą mūsų sąjunga ir pasižadėjimu. Pamenu kai iki vestuvių žmonės klausė: ,,Ar tikrai tai tas?” O man buvo vienintelis atsakymas – su tuo žmogum eičiau visur užmerktomis akimis! Šiandien atsakyčiau taip pat, tik jau būdama sąmoninga, o ne paveikta hormonų. Myliu tave labai.“
Nebijokime kalbėti apie tai, kas tikrai svarbu. Jeigu sunku pasakyti žodžiais – galima parašyti 🙂
