Tarp žmonių galioja įdomus dėsnis: nieko nemokamai negauname, už viską turime susimokėti.
Parduotuvėje prekes perku už pinigus. Už visas paslagas moku. Sportuoju – tai mokestis už tvirtą kūną. Laikausi liekninančios dietos – tai mokestis už atsikratytus kilogramus. Moku savo pastangomis norėdama išmokti naujų dalykų. Ir viskas atrodo priimtina.
Tik kažkodėl žmonės nenori mokėti už gerus santykius. Čia jie linkę derėtis, gauti dėmesį nemokamai, diktuoti savo sąlygas ir išsisukti nuo pastangų. Sparčiai išvystėme visas sritis, tik liko nepaliesti žmogiškieji santykiai. Liūdna, bet šiais laikais net vyras ir žmona nebesugeba investuoti į santykius, vaikai labai anksti emociškai atsiskiria nuo tėvų. Ir šis reiškinys labai jaučiamas: daugėja vidinių problemų, nenoras bendrauti su žmonėmis, depresija, degradacija.
Viskas būtų kitaip, jeigu mes suprastume, kad santykius reikia statyti, jeigu mokėtume juos kurti ir išlaikyti. Bent jau šeimoje. Nes viskas prasideda šeimoje. Matyt, todėl ir gyvybė atsiranda būtent joje. Tėvai savo pavyzdžiu turi galimybę perduoti vaikams gerų santykių pagrindus, suvokimą, kad norint turėti ryšį su artimu žmogumi, kuriuo galėtum pasitikėti, reikia nuolatos mokėti savo pastangomis: nusileidimais, nuoširdumu, bandymu priimti jį tokį, koks jis yra, nekritikuoti.
Vaikai, įgavę tokią patirtį, ištransliuotų visai kitokius dalykus.
Gal skirkime minutėlę ir pasvajokime, kas pasikeistų, jeigu rytoj mes ir mūsų antrosios pusės atsikeltume kitokie, pasirengę sumokėti viską, ko reikės, kad tik jausti ryšį, supratimą, rūpestį, meilę?
Galbūt mes pradėtume dieną tame pačiame puslapyje? Galbūt pamatytyme vienas kitą kitokiais ir mums tai patiktų? Galbūt mus pagautų azartas kas daugiau sumokėsime mūsų santykių bankui šiandien?
Variantų daug. Scenarijų daug. Bet niekada nežinosiu kuris yra mano, jeigu nepatikrinsiu 😉.