Meilė, kurią sugadiname patys – net to nesuprasdami.
Raktas į sėkmingus santykius – tai svarba. Galiu bandyti įvairius metodus: psichologinius pratimus, filmų įkvėptas scenas, teorijas. Tačiau visa tai – tik laikinos priemonės. Iš tiesų santykio kokybę lemia tai, ką iš tikrųjų jaučiu viduje, o ne tai, ką bandau nuslėpti ar „suforsuoti“. Ir visos tendencijos veda mus link to, jog atpa=intume savo tikrąją prigimtį ir pagaliau apsispręstume kuo norime būti.
Dažnai savyje pastebiu tarsi sisteminę klaidą – visuomenės įdiegtą įsitikinimą, kad privalome būti „nuoširdūs“. Tačiau kas slypi po šiuo žodžiu? Dažnai tai reiškia: „aš tau viską pasakysiu, ką galvoju, o tu privalai tai priimti – geriausia, jei dar su tuo sutiksi.“ Bet ar tai tikrai nuoširdumas? Greičiau – spaudimas, savotiška manipuliacijos forma, kuri leidžia pasislėpti už „teisybės“ kaukės.
Suprantama, jog negalime užsisklęsti vieni nuo kitų, bet tikras nuoširdumas savo žodžiais kuria, o jeigu jis griauna, žemina kitą žmogų, tai tik egoizmo pasireiškimo forma. Mes dažnai šeimoje naudojame posakį: ,,Tavo vieno tiesa nieko neduoda mūsų šeimos vienybei. Svarbiausia, ne tavo vieno tiesa, o šios situacijos pasinaudojimas mūsų suartėjimui.”
Jau ne pirmus metus praktikuojame su artimu žmogumi (ar net mažiau artimu) kalbėti tik apie tai, kas stiprina ryšį.
Bendravimas turi auginti, sujungti, švelninti. Jeigu tema akivaizdžiai skirtinga, kelia įtampą ar prieštaravimus – galbūt jos nereikia liesti. Tai nereiškia melo ar išsisukinėjimo – tai sąmoningas pasirinkimas statyti tiltus, o ne griovius, kurie veda į niekur. O prie neatsakytų klausimų galėsime grišti tada, kai būsime emociškai stabilūs.
Toks atsitraukimas kuria tikrąjį meilės šokį. Kai viduje pasirinkame matyti tik partnerio gerąsias savybes, kai neleidžiame sau „kabinėtis“, ieškoti trūkumų, kai egoizmui uždedame antsnukį – atsiranda erdvė meilės tėkmei.
Grįžkime prie svarbos temos. Pavyzdžiui, moteris planuoja atostogas su savo vyru. Bet prieš tai ji ką tik skundėsi draugei, koks jis nesupratingas, neįžvalgus ir užsispyręs kaip mažas vaikas. Tai kaip ji dabar bendraus su vyru? Su kokia intencija? Su kokia vidine energija? Juk mes tai jaučiame vienas kitame. Mes net sakome: „kalbėjo iš aukšto“. Ir taip dažnai mes kalbame – ne žodžiais, o būsena. Sėdime savo „Aš“ karalystėje ir net nepastebime, kokia tai didelė vidinė kova – priimti kito žmogaus karalystę kaip lygiavertę.
Gyvenimas verčia mus konkuruoti visur – net santykiuose. Net šeimoje. Net su pačiu artimiausiu žmogumi. Kas daugiau padaro, kas labiau pavargo, kas labiau nusipelno pagarbos? Mes lyginame, skaičiuojame, ginčijamės. Ir kirtis po kirčio kertame tą meilės giją tarp mūsų. Nesakau, jog negali būti nesutarimų. Priešingai, jie privalo būti. Tik būdas, kaip mes juos priimame ir sprendžiame dažnu atveju yar labai nebrandus ir vedą į atitolimą. Šiandien atrodo vienas kitas ginčas nieko tokio, tačiau po dešimties metų susikaupia toks bagažas, jog norisi nuo to pabėgti.
Aš tikiu, kad ne veltui gamtoje egzistuoja hierarchija, tarpusavio priklausomybė. Kiekviena gyvybės forma turi savo funkciją – augalas gyvena, kad maitintų, daugintųsi, gyvūnai – kad palaikytų pusiausvyrą. Tik žmogui duota užduotis auklėti savo sąmonę. Tapti dvasiniu maistu šiam pasauliui.
Ir tada santykiai įgyja gylį.
Tada aš galiu pažvelgti į savo partnerį ne kaip į priešininką, o kaip į bendrakeleivį. Ne kaip į „dar vieną nepaklusnų žmogų“, o kaip į ypatingą sąjungininką, su kuriuo aš ne konkuruoju, o auginu vienybę.
Nesakau, kad tai lengva. Priešingai – tai reikalauja jėgos.
Kaip stiprus turi būti mano partneris, kad galėtų atlaikyti visus mano kaprizus, norą kontroliuoti, mano komforto siekį.
Ir kaip stipri turiu būti aš, kad leisčiau partneriui būti laisvam – elgtis taip, kaip jam norisi, ir vis tiek išlikti meilėje. Nes juk tokioje laisvėje – jei nebus sąmoningumo – peilis kišamas į nugarą kas minutę. O jeigu sąmoningumas yra – tai tampa tyliu, bet didingu meilės darbu, įveikimu.
Kažkada, ruošiantis vesti šeimų kursus, viena lektorė pasakė: ,,Niekada gyvenime nekalbėkite draugėms ar kam nors kitam blogai apie savo partnerį – niekada! Nes patys imsite tikėti, koks jis nevykęs, kvailas, nevertas jūsų. O dar ir draugės pasirūpins, kad taip manytumėte. Jeigu aš ieškosiu, kuo žavėtis savo partneryje, kuo įkvėpti save, kuo didžiuotis – jis mano akyse bus tobuliausias vyras.
O jei vyras matys savo žmoną kaip patrauklią, gyvą, žaismingą – ji jam taps lyg supermodelis, jo paties karalienė. Ir kiekvienas sugrįžimas namo bus ne kančia, o palaima.”
Taip viskas ir veikia. Paprastai, bet nepaprastai.
Didžiąją dalį santykių problemų sukuriame mes patys – skubėdami, neįvertindami, pamiršdami, dėl ko apskritai esame kartu.
O gal kartais pakanka tiesiog sustoti ir paklausti savęs:
„Kokios savybės mano partneryje mane žavėjo iš pradžių? Ar jos vis dar gyvos mano žvilgsnyje?“
Juk tai, ką pasirenkame matyti – tą ir auginame.
Jeigu mūsų santykis, mūsų meilė man bus iš tikrųjų svarbi, aš niekada jos neskaudinsiu. Aš rūpinsiuosi ja, ją puoselėsiu. Ir tada net pasiaukojimas nebebus sunkus – jis taps savaime suprantamu meilės veiksmu.
Toks ryšys nebeturi „kainos“. Jis dovanoja jausmą, kurio taip trūksta šiandienos pasaulyje – tikrą vidinę pilnatvę.
P.S. Sudėtingiausia sąlyga – šiame žaidime turi dalyvauti abu. Bet galbūt, jeigu aš pabandysiu žengti pirma, partneris atsakys tuo pačiu? Nebijokime manipuliacijos, nes iškart pajausime ar tai tikra ar ne.
