Einu gatve su vaikais. Prieina sentvo amžiaus moteris ir sako: ,,Turtinga ponia esat. Trys vaikai. Ar turi nors vieną mergaitę? Ar padovanosi man viena mergaitę?”. Supratau, kad juokauja, bet neturėjau ką atsakyti nepažįstamąjai. O ji ir toliau eina paskui mus, prašydama jai padovanoti mergaitę. Pamačiau, kaip dukra net sutriko, tada nesusilaikiusi atsakiau: ,,Kas čia per klausimas? Tėvai nedovanoja savo vaikų gatvėje nepažįstamiems žmonėms.”. Moteris kažką po nosimi vapėdama nuėjo savo keliais.
Man prieš akis prabėgo visi keisti mūsų, suaugusių juokeliai, kurie vaikams ne tik, kad nejuokingi, bet ir labai juos painiojantys.
Šiandien, kaip niekada anksčiau, noriu ištrūkti ir išlaisvinti vaikus iš to keisto iliuzinio pasaulio, kuriame nebeįmanoma atskirti kas tikra, o kas ,,juokeliai”. Noriu, kad vaikai aiškiai suvoktų kur ir kodėl gyvena, kad žmonės būna įvairūs, kad ne visais galima pasitikėti. Noriu, kad jau dabar jie siektų tikrosios savo, kaip žmogaus, paskirties – tapti žmogumi, sugyvenančiu su kitais žmonėmis. Noriu, kad atrastų gyvenimo pagrindą, kuris yra stabilus, tikras. Noriu, kad pažintų gyvenimą tokį, koks jis iš tikro yra.
Ir labiausiai noriu, kad visa tai taptų jų gyvenimo siekiamybė ir jokie kiti žmonės to neišmuštų jiems iš po kojų.
Tik taip vaikai užaugs sąmoningi ir realistai, be iškreiptos realybes. Tik tada jie bus laimingi, žinos, ko norėti iš gyvenimo ir dėl ko gyventi.
Oj, kaip noriu, noriu, noriu! ☺️
