Tikiu, kad sąmoningi tėvai turi išsikėlę savo vaikams auklėjimo tikslus. Kad ir abstrakčiai, bet numatę kam, kodėl, link kur juos veda.
Dar prieš susilaukiant vaikų, kartu su vyru išsikėlėme savo gyvenimo ir auklėjimo tikslus. Abu žinojome, kad dirbti reikės daug, rezultatas pasirodys geriausiu atveju po 13 metų. Ryžomės.
Jau šeštuosius metus rimtai investuodama į vaikų auklėjimą pastebėjau, kad labai dažnai mūsų išsikeltas tikslas neplanuotai ,,apauga” įvairiais planais, programomis, rėmais, ribojimais, emocijomis arba atsiranda vis kažkokių svarbesnių minčių ir tas išsikeltas tikslas tarsi praranda ryškumą, skonį… Staiga vaikai tampa tavo akyse nedėkingi už tai, ką dėl jų darai, atrodo, kad jie net nebegirdi tavęs.
Paseka to, nebelieka jėgų, motyvacijos, kartais jautiesi kaip ,,rūke” (pasimetęs, sutrikęs, nusivylęs, piktas), nežinai ką daryti. Tada pradedi ,,šokinėti” nuo vienų idėjų prie kitų, neriesi iš kailio sudarynėdama vis naujus ir naujus planus, išbandai įvairiausius patarimus, o galiausiai kyla noras viską mesti, nes suvoki, kad niekas NEVEIKIA!
Šioje vietoje man į pagalbą ateina pirmasis nuoseklaus auklėjimo įrankis – aplinka, kuri nepaisant visų ,,kalnelių” tave palaiko ir primena apie išsikeltus tikslus. Mano gyvenime tai visų pirma yra vyras, suprantantis koks reikšmingas yra žmogaus auklėjimas ir kiek kartais daug reikia atsisakyti, kad visgi siekti užsibrėžto tikslo, nesustoti viduryje proceso, net jeigu ir nesimato rezultatų. O rezultatai tikrai ateina, tik ne tą sunkią akimirką.
Kantrybės ir svarbos man suteikia knygos apie vaikų auklėjimą.
Žinoma neišgyvenčiau be kitų moterų, kurių gyvenime būsimos kartos auklėjimas yra numeris 1. Jos šviečia man kaip švyturys, kol aš kapanojuosi audringoje jūroje.
Nuosekliame auklėjime man taip pat svarbus yra atsinaujinimas. Aš vis randu senų, kažkur giliai pasislėpusių šablonų liekanų, kurios vis verčia kišti viską rėmus, planuoti, kontroliuoti. Tie dalykai pastaruoju laiku man visai neveikia, o jei ir veikia, tai labai trumpam. Čia kaip laikantis dietos svoriui mesti – pirmas savaites laikaisi užsibréžto tikslo, o vėliau jis blanksta ir tolsta.
Auklėjimas – tai ilga distancija, čia reikia pastovaus, nuolatinio judėjimo, o ne sprinto. Taigi, kai tikslas vėl tampa svarbus, tada treniruoju save tiesiog būti čia ir dabar. Iš vienos pusės bandau būti jautri vaikų būsenoms, derintis prie jų ir mėgautis procesu, iš kitos – laikytis dantimis įsikandus į tikslą ir bet kokį užsiėmimą, veiklą paversti įrankį priartėti prie to tikslo, neleisti emocijoms pakilti aukščiau tikslo. Tada tampa nesvarbu nei laiko rėmai, nei konkrečios veiklos. Dažniausiai tas laikas būna improvizuotas, bet tarsi vienoj tekmėj su visa šeima, be prievartos ar spaudimo.
Dar vienas svarbus įrankis, padedantis orientuotis kiek tolstame ar artėjame prie tikslo – tai dienoraštis. Kasdienis klausimų sau kėlimas ir bandymas būti sąžiningai su savimi, negriaužti savęs, o priimti viską kaip galimybę tobulėti labai padeda stebėti save iš šalies, nuimti įtampą, matyti procesą ir nujausti kada vėl artėja ,,rūkas”.
O tada ratas kartojasi iš pradžių: ,,rūkas” -> užsibrėžto tikslo išsikelimas -> seno požiūrio atnaujinimas nauju -> pastangos išlaikyti nuoseklumą procese.
Štai tokia mūsų šeimos nuoseklaus auklėjimo formulė. Netgi pavadinčiau auklėjimo disciplina, kurios laikosi tėvai. Galbūt ji nematoma akimis, bet labai aiškiai formuoja ne tik namų atmosferą, bet ir visos šeimos gyvenimą.
