Sudėtingas, jautrus laikas…Nesigalvoja, nesivalgo, nesidaro…
Vidinė kova tarp baimės ir pasitikėjimo,
Tarp prasmės ir beprasmybės…
Pasaulis sparčiai keičiasi ir akivaizdu, kad nebus jau toks, koks buvo. O tai kas rytoj? Kur mus veda likimas? Kas iš tikro tikra, prasminga ir reikalinga žmogui? Ką saugoti, o ko atsisakyti?
Jau kurį laiką neįkėliau naujų įrašų, nes tiesiog viskas nublanksta prieš šiandienos pasaulio įvykius. Sunkiai kyla rankos, mintys nuolat okupuotos nuolatiniais skaičiavimais, sprendimų priėmimais ir nenusakomu rūpesčiu.
Iš kitos pusės, jau norisi sau pasakyti: ,,Ei, gana! Gyvenimas tęsiasi.”. Taip, tęsiasi tik, deja, ne taip, kaip įsivaizdavau ar norėčiau įsivaizduoti. Bet jis yra toks koks yra. Ir tai labai sunku priimti. Labai sunku.
Ore tiesiog tvyro jausmas, kad gyvenimas reikalauja kažko naujo, kitokio negu iki šiol turėjome. Kas tai – nežinau, galbūt naujas mąstymas, gyvenimo būdas ar didesnė žmonių vienybė?
Ieškau. Klausiu. Galvoju.