Kokias skirtingas, gražias ir įdomias fazes praeina tėvai, užsiimdami vaikų auklėjimu. Kuo labiau siekiu aiškumo, sąmoningumo, tuo labiau suprantu, kad nieko nesuprantu. Arba kiek dar daug nesuprantu.
Kiek pamenu savo vaikystės laikus, tai daug augimo iššūkių buvo bandoma išspręsti per kontrolę ir baimę. Jaučiu kaip genuose slypi ta tendencija, tas neva greitasis problemų sprendimas, bet kartu aktyvavosi ir visai priešingi genai, kurie tempia tave už ausų į kitokį auklėjimo pažiūrį. Dėl ko labai džiaugiuosi.
Tikiu, kad esu mama trims vaikams ne tik dėl materialaus gerbuvio, bet jiems turiu suteikti gyvenimo kryptį, padėti kiekvienam atrasti save. O tam privalau išeiti iš savo suvokimo ribų ir pabandyti suprasti juos. Pabūti jų vietoje, nors trumpam.
Neseniai stabtelėjome miesto parke prie fontanų. Grupelė vaikų lakstė, purškėsi ir žaidė tarp fontano purslų. Netoliese buriavosi tų vaikų tėvai, vieni filmavo, kiti džiaugėsi kartu, treti šnekučiavosi.
Akis patraukė mažas berniukas, be sustojimo lakstantis tarp fontanų ir jo močiutė, jau turbūt šimtąjį kartą sakanti: ,,Viskas, einame”. O vaikas nereagavo į visa tai.
Tokiose situacijose galvoju, o ką daryčiau aš? Tada pažvelgiau į savo vaikus, kurie jau dūko kartu su kitais vaikais tarp fontanų ir supratau su kuo turime reikalą.
Noras.
Dažnai, o gal ir beveik niekada, neįvertiname fakto, kas mes esame ir kas mus motyvuoja. Tai vienokie ar kitokie norai. Tik dėl norų ir siekio juos įgyvendinti mes gyvename. Net yra toks posakis, kad žmogus miršta tada, kada nieko nebenori.
Žvelgdama į vaikus pamačiau, kad šią minutę jie nori būti čia, tarp fontano, sušlapti, atsigaivinti, juoktis. Jiems niekas kitas neegzistuoja. Jie jau pamiršo, kad tarėmės, jog eisime dar į parduotuvę ar pasisupti. Jiems nesvarbu ar mama barsis, ar bus šalta, kai eisime namo. Jie tiesiog gyvena savo nore ir jo pildyme dabar!
Bet ir suaugusiems irgi taip būna. Kai užsimanau kažko, būna labai sunku atidėti tai į šalį ar pamiršti. Noriu dabar. Tiesiog mūsų rankos labiau surištos, o gal ir norai kitokio lygio, ne visada matomi plika akimi.
Taigi, grįžtant prie fontanų ir vaikų, supratau, kad nėra tikslinga ir net teisinga tikėtis, kad mažas vaikas sustos viduryj malonumo ir paklausys mūsų. Jo smegenys dabar aptarnauja tą dominuojantį norą, kuris teigia didžiulį pasitenkinimą.
Tad pyktis, susierzinimas ir kvietimas nepadės. Tai energijos švaistymas. Reikalinga kitokia taktika. Tik ji reikalauja daugiau energijos, daugiau mūsų dalyvavimo ir situacijos supratimo.
Yra kelios taktikos, kurios mums padeda:
- Gerai apgalvoti kur einate, kokie ,,vaikų spąstai” laukia, pasiplanuoti laiką, net judėjimo trajektoriją. Jeigu nebus laiko sustoti – geriau, kad vaikas nematytų kažko, kam jis tikrai neatsispirs. Dažnai norėdami padovanoti vaikams džiaugsmą prisidarome bėdos. Pavyzdžiui, trumpam sustojame parke, o už 5-10 minučių jau pradedu sakyti, kad eime namo. Vaikas tik pradėjo įsijausti į aplinką, tad akivaizdu, kad jam kils pasipriešinimas.
- Dar mums padeda susitarimas iki atėjus į kažkokią vietą. Susitariame kiek laiko būsime. Yra tekę net žadintuvą nustatyti, kad nebūtų: ,,mama liepė”, o bedras susitarimas.
- Kartais dalykai nutinka neplanuotai. Tad tenka pagalvoti kaip patraukti vaiko dėmesį kitur. Jeigu vaikas užsikrės kitu, svarbesniu, noru, tada jis pekeis ir savo trajektoriją. Nereikėtų manipuliuoti vaiku, jis tą labai greitai pajaučia. Tačiau nuoširdus krypties pakeitimas, sužadinant naujus norus, padės išvengti ilgų ginčų ir atsikalbinėjimų. O kartais apsaugo ir vaiko sveikatą.
- Būna atvejų, kuriuose negali leisti vaikui įgyvendinti savo noro. Tai gali būti pavojinga, nepriimtina visuomenėje ir pan.. Tada suaugę imamės atsakomybės ir stabdome tas veiklas. Vaikas turi žinoti, kad, kai jų norai kenkia aplinkai ar jam pačiam, neglu būti jų realizacijos. Pats vaikas to nesuvoks, bet matydami tėvų pavyzdį ateityje ima skirti kad gerai, o kas ne.
- Svarbu mokytis užjausti koks noras veda vaiką, ko jis siekia, ką nori gauti. Man tai padeda suprasti kaip orientuotis situacijoje ir kur užbrėžti ribas.
Dabar pagalvojau, kad turbūt dauguma esame skaitę knygą ,,5 vaikų meilės kalbos”. Tai čia panašus principas. Tik vaiko rezervuarą pildai ne tu, o aplinka, kurią kiek galima turime stebėti ir filtruoti.
Taigi, pasistengus į dalykus pažiūrėti vaiko (vaiko noro) akimis, visi dieną lengviau išgyvename. Ir vaikai jaučiasi suprasti bei užsipildę ir tėvai mažiau išsekę.
Žinoma, tame yra daug niunsų ir pan., bet juos atrandi laipsniškai, kai bandai sąmoningai sąveikauti su vaiku.
Tiesą pasakius, nematau kito kelio. Vaikai dar per silpni atsilaikyti juos vedantiems norams, o mes turime tapti pakankamai siprūs ne tik atidėti savuosius vėliasniam laikui, bet ir rodyti kelią mūsų gyvenimo šviesuliukams, vaikams.
