Dažnai pokalbiuose apie vaikų auklejimą iškyla klausimai ar tam tikri dalykai yra gerai ar blogai vaikams. Čia prasideda tėvų asmeninės interpretacijos, kurios ne visada suveikia tinkamai. Bėda ta, kad dažniausiai jos neturi vieningos krypties: mama sako viena, tėtis – kitą arba dalykai sprendžiami pagal nuotaiką, vidines tos akimirkos būsenas, norus, aplinkinių komentarus ir pan.. Vaikams tikrai nelengva suprasti kokias tėvų instrukcijas reikia perimti ir vykdyti, nes nėra nuoseklumo, aiškumo, viskas kinta nežinia pagal ką.
Auklėdami vaikus mes siekiame užauginti žmones. Ir ne kaip mums asmeniškai atrodo, nes akivaizdu, kad savo nuomonę dažnai keičiame ir čia rasti to stabilumo sunku, bet užauginti žmones, kokie turi būti pagal visą integralią sistemą. Mes gi ne šeip gyvename, kiekvienas žmogus turi savo vaidmenį ir čia pagrindinė tėvų užduotis vaikui ją atrasti ir įgyvendinti. Tik tada jis bus iš tikro laimingas.
Mes, kaip tėvai, irgi nežinome koks turi būti žmogus, kokiomis vertybėmis gyventi, kokio pagrindo laikytis ir dėl ko gyventi. Bet dabar puikus metas to išmokti ir parodyti savo pavyzdį vaikams. Jie to tikisi iš mūsų, nes mato, kad mūsų pasaulis griūna, taip, kaip gyvename mes nesuteikia laimės. Jie verčiau renkasi iliuzinį virtualų pasaulį, negu bandymą įsilieti į mūsų chaotišką pasaulį. Ir aš juos suprantu. Ir tik dėl to, investuoju savo laiką bei jėgas į žmogaus, kaip gamtos sistemos dalies, pažinimą.
Jau turint bazinį suvokimą apie dėsnių veikimą, tada atitinkamai ir sprendžiame ar tai padės vaikui irgi priartėti prie tos sistemos suvokimo ar kaip tik atitolins ir sukurs jam kažkokią tik jo pasaulio iliuziją, kuriai ,,sprogus” jam bus be galo sunku. O ji ,,sprogs” neišvengiamai.
Taigi, visame kame atspirties taškas yra tikslas. Reikia aiškiai suvokti ko mes siekiame auklėjime. Tada bus daug lengviau atsirinkti kas padeda pasiekti tikslo, o ko reikia vengti.
Svarbu nuolatos šeimoje kalbėti ir apie tai, ko turime siekti, kad įsilietume į jau esamą integralią sistemą. Čia kaip Žemė Saulės sistemoje, ji negali gyventi pati sau viena planeta. Taip ir žmogus, jis yra visa ko dalis.
Ir labai džiugu, kad mokslas jau apie tai kalba.
Vaikai yra kaip molis tėvų rankose. Ką mes savo pavyzdžiu nulipdysime, tokie jie ir bus visą gyvenimą.
Stiprybės mums.
