Vis dažniau pagalvoju apie šitą frazę prieš užmigdama. Kartais atrodo, kad vos lovą pasiekiu… Atsiguli ir galvoji: kodėl jaučiuosi tokia be jėgų? Juk dar norėjau vaikams paskaityti, su vyru ramiai pasikalbėti, pati kažką nuveikti – bet kūnas ir galva jau sako „ne“. Pavargusi. Nuolat pavargusi.
Ilgą laiką maniau, kad čia tik mano būsena, mano „problema“. Bet kuo daugiau bendrauju su žmonėmis, tuo dažniau girdžiu tą patį: nuolatinis nuovargis vargina kone kiekvieną.
Ir tada pradėjau galvoti – gerai, o kas būtų, jeigu kas nors, kas valdo šitą pasaulį, tiesiog panaikintų nuovargį? Jeigu turėtume dar vieną porciją energijos, tarsi antrą bandymą.
Ar diena būtų kitokia? Ką tada veiktume?
Ar iš tikrųjų išnaudotume tą papildomą laiką taip, kaip dabar svajojame?
Ar tik dar labiau prisikrautume papildomų reikalų, norų, planų?
Sakoma, kad žmogus prieš mirtį dažnai suvokia, kad galėjo gyventi kitaip: daugiau investuoti į santykius, daugiau daryti prasmingų dalykų. Bet tas suvokimas ateina tik tada, kai aišku, kad „antro karto“ jau nebebus. Man atrodo, su nuovargiu yra kažkas labai panašaus.
Jeigu mes visai nejaustumėm nuovargio, ar apskritai suvoktume, kad mums kažko trūksta? Kad norim giliau, o ne paviršiumi plaukti? Ar tiesiog lakstytume vis greičiau, vis daugiau, vis plačiau, niekada nestodami ir nesusimąstydami?
Nuovargis, nors ir nemalonus, tarsi priverčia mus ieškoti prioritetų. Jis primena, kad negali būti visur ir visiems. Kad kažką turi rinktis, o kažko – atsisakyti.
Čia man išlindo prisiminimas iš mokyklos.
Ateini į pamoką nepasiruošęs, neišmokęs, namų darbų nepadaręs. Mokytoja vaikšto pirštu per dienyną, skaito pavardes, o tu viduje kartoji:
„Tik ne mane… tik ne mane… aš kitai pamokai tikrai išmoksiu…“
Ir ką – tą dieną tavęs neišsirenka. Palengvėjimas. Bet kitą dieną darai tą patį. Vėl nepasiruošęs, vėl meldiesi, kad tik praeitų pro šalį.
Panašiai ir su nuovargiu:
„Duok man, prašau, jėgų, daugiau jėgų, tada aš tikrai sutvarkysiu savo gyvenimą.“
Gauni truputį daugiau jėgų – ir ką darai? Dar daugiau prisikrauni: dar šitą, dar ten reikia, dar čia negaliu atsisakyti. Pasaulis pilnas galimybių, pasiūlymų, veiklų, ir mes vis bandome visur spėti.
Bendraudama su skirtingais žmonėmis vis dažniau girdžiu nostalgiją „tiems laikams“, kai, neva, buvo daugiau laiko literatūrai, muzikai, menui, mokslui. Tokiam švaresniam, ramesniam laikui. Gal romantizuojame praeitį, aš nežinau – nesu istorikė. Bet viena aišku: tada buvo mažiau triukšmo ir mažiau pasirinkimų.
Jeigu parduotuvėje buvo vienos rūšies batai – tai ir norėjai tų vienų batų.
Dabar turime tūkstančius variantų: ką apsirengti, ką valgyti, kur eiti, su kuo eiti. Kiekvieną dieną priimame šimtus mažų sprendimų – ir tai ryja energiją. Didžioji dalis jų nėra apie malonumą, o apie pareigą: „reikia“, „privalau“, „negaliu neiti“.
Ir čia man vėl pradėjo suktis galvoje tema apie pareigą ir vidinius troškimus.
Kuo labiau mano pareigos nesutampa su tuo, ko aš iš tikrųjų noriu, tuo labiau jaučiuosi pavargusi. Kai neturiu atsakymo „kodėl aš tai darau“, dingsta vidinė motyvacija, ir viskas tampa sunkiu tempimu. Noriu būti visai kitur, daryti visai ką kitą, bet gyvenimas reikalauja savo.
Bet ar išeitis – tiesiog pabėgti ir daryti tik tai, ko noriu?
Kartais gyvenime taip ir darome: ignoruojame tai, kas „reikia“, ir įsijungiame tik „noriu“. Bet greitai pamatai, kad ir ten kuras baigiasi. Net tai, kas labai patinka, vieną dieną ima nebenešti. Vėl pavargsti.
Tai kur tas balansas? Kur ta pusiausvyra tarp „turiu“ ir „noriu“?
Kol kas viena mintis, kuri man atrodo verta laikymo, yra tokia:
gal nereikia bandyti nuovargio ištrinti iš gyvenimo. Gal jis nėra mūsų priešas. Gal jis yra palydovas ir pagalbininkas – tas, kuris laiku priverčia sustoti, atsisijoti, permąstyti.
Lygiai taip pat, kaip gyvenime yra baimė, pavydas, pyktis – žodžiai su „neigiamais“ lipdukais. Bet jeigu juos nukreipi į žmogaus vystymąsi, jie tampa signalais, kryptimis, judesiu į priekį.
Gal nuovargis irgi yra iš tos pačios serijos.
Ne tam, kad mus sutraiškytų, o tam, kad neišsibarstytume.
Kad išdrįstume pagaliau sau pasakyti:
„Aš negaliu visko. Tad ką tikrai pasirenku?“