Neįsivaizduojate kiek daug sutikau žmonių, kurie nežiūri į kūdikį ar mažą vaiką rimtai. Klaidingai suvokiame tėvystę, jeigu manome, kad vaikui užtenka maisto, rūbų, namų. Jam reikia kur kas daugiau.
Vaikas gimsta tam, kad per visą savo augimo, brendimo, gyvenimo periodą išmoktų kaip kuriamas ryšys su gamta, jį supančia aplinka. Jam reikia pažinti save ir kitus žmones. Jam reikia matyti tinkamus pavyzdžius kaip gyventi, kaip tapti laimingu, kaip įveikti sunkumus, kaip motyvuoti save, kaip mylėti. Jam reikės šių dalykų kiekvieną akimirką.
Todėl nuo pat pirmos sekundės jo akys nukreiptos būtent ta linkme, nes taip užkoduoti žmogaus genai. Kaip sakoma, tokia vidinė programa.
Gamta pasirūpino tam tikrais dalykais ir pati: motinos įsčios duoda medžiagų augimui, apsaugą. Gimus, vaikelis turi tėvus, kur gyventi, motinos pieną. Tai tie baziniai dalykai, kuriuos turi ir kiekvienas gyvūnas. Tai kas yra palikta pasirūpinti mums, tėvams?
Tėvams svarbu užtikrinti vaiko sveiką raidą jau nėštumo pradžioje. Jam gimus ir kiek paaugus – jo savarankiškumą. Ugdyti savybes, kurių reikia gyvenime. Mokyti gyventi. Brėžti ribas nuo pirmų dienų, nelaukti kol jis paaugs. Tėvai vaikams yra artimiausia aplinka, kuri parodo kokios yra vertybės šiame pasaulyje, kaip mezgami ryšiai, ko reikia siekti.
Tėvams palikta iš mažo gyvūnėlio (angliškai yra gražus išsireiškimas: ,,flesh and blood”) išauklėti žmogų. Laimingą žmogų, kuris jaučia jį supantį pasaulį, geba įsilieti į jį, prisidėti savo veikla, kurti, svajoti, statyti, mylėti, auginti, auklėti, atleisti, priimti, pateisinti, suprasti, vertinti, imti, duoti, skaičiuoti, mąstyti…
Ir visa tai, net daugiau, galime padovanoti savo vaikams. Padovanoti jiems sąmoningą gyvenimą. Laimingą ateitį, net jeigu ir materialiai viskas grius, vaikai bus laimingi, nes žinos kaip valdyti savo gyvenimą, jie žinos viso prasmę. O tai vidinis turtas, gyvybės šaltinis, kurio niekas negalės atimti.
Aš tik už tokį visą apimantį vaikų auklėjimą.
