Vis daugiau ir daugiau sutinku žmonių, kurie meilę apibūdina ne kaip natūralią trauką, pripratimą, patogumą, bet kaip kažką tokio, kas tarsi pakelia partnerius į visai kitokią gyvenimo kokybę, į beribį lauką, kuriame vyksta meilės šokis: duodu ir imu, duodu ir imu.
Tokie atradimai, žinoma, dažniusiai negimsta savaime. Su patirtimi ateina ir išmintis.
Mes savo šeimoje labai rimtai žiūrime į tarpusavio ryšį ir jo puoselėjimas. Mums tai atrodo pamatinis dalykas, kuris laiko mus kartu, padaro mus stiprius ir moko ne tik mus kas yra meilė, bet ir rodo pavyzdį vaikams, kad tikroji meilė turi būti statoma sąmoningai. Tai darbas, kuris reikalauja budrumo, nes vos žengęs koją į netinkamą aplinką, gali sumokėti viskuo ką turi.
Man atrodo, kad vyro ir moters santykių kontekste yra kiek rizikinga manyti, kad ,,kas nenužudo, tas padaro stipresnius”. Nemalonūs dalykai palieka žymes, skaudžias ir nemalonias, kurias dažniausia partneriai slepia giliausiose kertelėse, bet jos yra ir nebeleidžia artėti vienam su kitu, pasitikėti. Tad jeigu yra būdas mokytis mylėti vienas kitą be tų skausmingų padarinių, argi nėra protinga padirbėti šiuo klausimu?
Dažnai užduodu sau klausimą: ,,Imsiu vadeles į savo rankas ar leisiu viskam vadovauti mano instinktams?”.
Šis klausimas ypatingas tuo, kad primena man, jog nevaldomi procesai atneša ir nevaldomas pasėkmes. Savaime palikti santykiai beveik niekada nesivysto artėjimo kryptimi. Kartais bandai save apgauti, įtikinti, tačiau stebint žmogaus vidinės evoliucijos raidą, tendencijos rodo, kad labai greitai kiekvienas žmogus norės gyventi po vieną, nes taip patogiausia. Jokių aiškinimosi, derinimosi, nusileidimų, klausymosi. Pažangios technologijos aprūpina viskuo, belieka mėgautis gyvenimu. Ir kuo mažiau įsipareigojimų, tuo geriau!
Žmogus turi vidinį siekį būti nepriklausomas nuo visko, neįvertinant kaip mes visgi esame priklausomi vienas nuo kito. Bet būtent tas noras gyventi nevaržomai ir laimingai ir atveda prie to, jog reikia kažką daryti su mūsų santykiais, nes nuo to priklauso mano nuotaika, gyvenimo kokybė, svajonės, atostogos, miegas, net maistas!
Nenoriu palikti visko spręsti hormonams ir laukti tų akimirkų, kai norėsiu apkabinti ar būti apkabinta, kai norėsiu išklausyti ar būti išgirsta. O kas jeigu to nebebus? Jeigu nebebus traukos, žavėjimosi, tai ką, imsiu ignoruoti tą, kurį taip kruopščiai pasirinkau būti mano partneriu?
Noriu sąmoningai kartu su savo partneriu stiprinti ryšį. Noriu mokytis kurti tą ypatingą lauką, kuris tarsi pakelia partnerius į visai kitokią gyvenimo kokybę, į beribę erdvę, kurioje vyksta meilės šokis: duodu ir imu, duodu ir imu.
Ir viskas prasideda nuo to, kad atsakau sau į klausimą: ,,Imsiu vadeles į savo rankas ar leisiu viskam vadovauti mano instinktams?”.