Šiandien kalbėjau su artima drauge ir jos išgyvenimai vaikų auklėjimo tema labai giliai palietė. Kilo noras parašyti apie suaugusių norą, kad vaikai būtų ,,patogūs”.
Kas labiau myli, pažįsta ir puoselėja savo vaikus jeigu ne tėvai? Tik mes nuo pat pirmos užgimimo dienos esame šalia, jaučiame kokius etapus vaikai praeina, kaip keičiasi jų pasaulio suvokimas. Kartu džiaugiamės, kartu liūdime. Žinoma, mes pateisiname daug dalykų, tik dėl to, nes jaučiame, kad dar vyksta vystymosi procesas, kuris neduoda rezultatų iškart. Tai žino tik tėvai.
Bet tik išeini iš namų į viešumą, sutinki daugybę ,,ekspertų”, kurie vos per kelias minutes nustato tavo auklėjimo trūkumus, iškart papila įvairius pamokymus, kritiką, savo nuomones ir reikalavimus. Kaimynė nori, kad vaikas ,,skraidytų”, nežaistų ant grindų, negrotų, būtų gerai, kad ir kalbėtų pašnibždomis, parduotuvėje žmonės nepatenkinti, nes mat vaikai gauna privilegijas apsipirkti be eilės, darželyje ar mokykloje vėl daugybė dalykų, kurių vaikas neturi ar negali daryti. Tai kyla klausimas – kaip jam egzistuoti? Kaip jam tapti sąmoningu žmogumi, jeigu ant kiekvieno kampo jis kritikuojamas, bei mokomas vis skirtingų dalykų?
Aš jau nekalbu apie sąmoningus tėvus, kurie nesulaukia jokio visuomenės palaikymo, gyvena nuolatinėje vidinėje kovoje – ,,spjauti” ką sako visuomenė ir toliau siekti auginti sąmoningą žmogų vieniems ar pasiduoti tam spaudimui ir formuoti kitiems (individams) ,,patogų” vaiką.
Patogus vaikas – gerai išdresiruotas vaikas. Patogus vaikas – tai tas, kuris daro, ką aš pasakau. Tik paprastai mano prašymai, net sakyčiau, reikalavimai vaikui kyla iš mano ,,aš”, o ne iš bendro visuomenės susitarimo. Tai labiausiai ir klaidina, nes taip ir ,,tampome” vaikus kiekvienas savo asmeniniems norams patenkinti, pamiršdami apie tikrus vaikų poreikius. O vaikai savo priešiškumu, maištavimu mums reikalauja krypties iš mūsų.
Turbūt nėra tokio vaiko, kuris nekopijuotų suaugusio ir nenorėtų būti ,,didelis” kaip jis. Jie laukia mūsų pavyzdžio. Jie tiesiog gimė, kad išmoktų gyventi, būti žmonėmis, pažintų aplink mus veikiančius gamtos dėsnius. Jie mus stumia į kitą, visiškai naują pakopą – ryšių, bendravimo. Pažiūrėkime, jie soc. tinkluose jaučiasi gyvi. Viskas, ko jaunimas iš tikro nori yra bendrauti, dalintis, padėti vienas kitam.
Tačiau mūsų, suaugusių, ,,AŠ” visa tai kreipia tokia linkme, kad tik nereikėtų nieko keisti, kažką daryti. Vietoj to, kad priimčiau vaikų reikalavimą kaip pagalbą pakilti į aukštesnį socialinį egzistavimo lygmenį, į kurį mus stumia ir pati Gamta, aš renkuosi ir toliau auginti man ,,patogius” vaikus. Užmerkiu akis ir viskas ,,pasidaro” taip, kaip aš noriu.
Bet ar turiu kitą pasirinkimą?
Kur benuvyktų žmogus, visur jis susidurs su tuo pačiu reiškiniu – žmogus galvoja tik apie save. Tik jis yra pasaulio valdovas. Jis protingiausias. Jis geriausias. Bet tuom visas jo vystymasis ir baigiasi. Taškas.
Žmonijai verkiant reikalinga kita pakopa, kurioje iš linijinio mąstymo tik apie save pereitų į globalų, kuriame matytų ir kitus kaip savo gyvenimo dalimi.
Štai kur veda mus mūsų vaikai. Štai kur reikalinga vieninga kryptis, vieningas auklėjimas, kad nesvarbu namuose, gatvėje, mokykloje – visur būtų kalbama apie šią pakopą.
Pasaulis globalus. Tad ir mums reikia greičiau ieškoti būdų gyventi globaliai.
Šiandien mus ištinkančios problemos aiškiai parodo, kad visas pasaulis yra vienoje valtyje. Juk mes nenorime nuskęsti?
Ieškokime kartu.
