Turbūt ne man vienai pavasaris siejasi su atsinaujinimu. Tai tarsi naujo ciklo pradžia: naujas kvėpavimas, saulės pasitikimas, gamtos stiprūs pokyčiai. Sakoma, kad moterims labai svarbus reguliarus atsinaujinimas: tiek išorinis, tiek vidinis. Tikrai taip.
Pastebėjau, kad kasmet vis labiau bręstu ir norisi ryškiau ir ryškiau suvokti kas esu iš tiesų. Tikrai, kartais pagaunu save galvojančią, jog pavargstu būti tokia, kokią susikūriau per įpročius, lūkesčius, reakcijas.
Kas iš tiesų nulemia mano gyvenimą? Kur esu aš, o kur jau nevaldau situacijos? Kas čia nusprendžia, kaip man elgtis, reaguoti, rinktis?
Puikiai suvokiu, kad tas vidinis balsas, kuris nori būti svarbus, matomas, teisus dažnu atveju ir sprendžia už mane. Ir labiausiai nuramina žinia, jog žmogus nėra ,,tad balsas”. Tai tik jėga, kuri bijo silpnumo, kritikos, nežinomybės; kuri sugeba gražiai argumentuoti bet ką, jei tik tai leidžia išvengti diskomforto ir išlikti teisiam. Egoizmas ne visada rėkia – kartais šnabžda. Kartais vaidina intuiciją. Bet jo esmė visada ta pati – apsaugoti nuo pokyčių ir rizikos, net jei visa tai veda į augimą, ir išlikti aukščiausiai visų.
Tai ir pagalvojau, jog jeigu moteriškoji prigimtis reikalauja pavasarinių pokyčių – lai būna jie širdyje!
Labai norėčiau sugebėti žvelgti į veidrodį ir už šypsenos veide matyti pasislėpusį pasididžiavimą savimi, jog pavyko atsilaikyti prieš pačius keisčiausius ir kvailiausius dalykus, kuriuos norėtų iškrėsti egozimas. Tad ir mokausi atsitraukti, nekovoti, bet ir jam netarnauti.
Tai nelengvas darbas, bet labai išlaisvinantis. Kai liaujiesi klausyti egoizmo, pradedi girdėti save. Aš noriu susiderinti su tuo, kas manyje kuria, o ne griauna. Kas augina, o ne stabdo.
Svarbiausia, kad atsinaujinti galima visus metus, kiekvieną dieną turiu galimybę pasirinkti – tarnauju kuriančiai ar griaunančiai jėgai? Tokiam sprendimui nereikia išorinio pritarimo. Reikia tik vidinio sąžiningumo ir negęstančio klausimo ,,Kur tikroji aš?”.