Neseniai vaikams pasakojau istoriją apie du draugus: gobšuolį ir pavyduolį, kuriems Karalius pasiūlė duosiąs viską, ko tik pirmasis iš jų paprašys, BET su sąlyga, kad antrasis gaus dvigubai to, ko gaus pirmasis. Kaip manote, kas nutiko? Ogi, gopšuolis įkalbėjo pavyduolį prašyti pirma, nes jis nesugebėtų priimti fakto, kad jo draugas gaus dvigubai. O pavyduoliui irgi sunku su tuo susitaikyti, tad jis Karaliaus paprašė išdurti jam vieną akį, nes žinojo, kad gopšuoliui išdurs dvi.
Va tokia ta žmogaus prigimtis. Jo pirminė reakcija visada būna neigiama kito atžvilgiu – noras, kad kitas mažiau džiaugtusi, gautų, turėtų nei jis, bet jeigu jam nieko netrūksta.
Sunku tuo patikėti? Patikrinkime.
Kokia pirma mintis kyla pamačius, sužinojus ar išgirdus kažką, dėl ko kyla pavydas?
,,Na jau ne, man ir taip gerai.”
,,Tegul sau turi, man viskas gerai, nieko nekeisiu”
,,Na ir kas, kad jiems sekasi, man irgi visai neblogai”
…
Sakome vieną, o kirminas visgi griaužia…
Galėčiau visą knygą parašyti apie mintis, kurios bando apgauti vidinį ,,Aš”. Bet ar verta į tai per daug giliai koncentuotis, juk taip veikia mūsų prigimtis ir negalime to pakeisti, tačiau tai, ką su tuo darome toliau – jau mūsų rankose. Tinkamai panaudotas pavydas gali duoti labai daug!
Pastaruoju laiku pastebiu, kad tikrai laimiu daug daugiau jeigu pavydą panaudoju savo tobulėjimui. Kaip? Turiu išsikėlusi sau gyvenimo tikslus ir jų atkakliai siekiu. Bendraudama su žmonėmis, kurie mąsto panašia linkme, pavydžiu jų savybėms ir sėkmei, tad ieškau kame būtent norėčiau juos ,,aplenkti”. Negalvoju kaip juos sustabdyti, apkalbėti, o ieškau jų gerų savybių tikslo atžvilgiu (ryžto, užsispyrimo, energijos ir pan.). Lygiavimasis į jų tas savybes duoda kuro, o tai verčia tobulėti. Ir vietoj bandymo sustoti, likti savo žinomoje komforto zonoje, aš pavydo pagalba stumiu save pirmyn.
Ir tai ne visada malonu, kartais labai sunku įveikti puikybę ir pripažinti, kad yra kitų žmonių, kurie žino ir daro geriau negu aš, bet turiu išduoti paslaptį – tai labai galingas įrankis, kuris išjudina net pačią tingiausią mano būseną. Ir labai dėl to džiaugiuosi, nes gyvenimas tapo įdomus, veržlus, pilnas išgyvenimų ir kažkokio tikrumo.
Nepavyksta to apibūdinti žodžiais, bet pabanžius negali sustoti! 😂