Ar, žvelgiant į kūdikį, dažnai pagalvojate, kad jie visiškai sąmoningi žmonės, tik jų išorinis kūnas toks? Pripažinsiu, tai viena sudėtingiausių užduočių mano gyvenime 😄🙈.
Protas visaip bando įtikinti, kad kūdikis yra mažas, nieko nemokantis, mažai ką suprantantis, silpnas kūrinys. Jis nieko nemato, guli sau lovelėje, paskui šiek tiek ropinėja ant grindų. Bet dauguma tėvų labai nustemba, kai visi iki dviejų, trijų metų vaiko aplinkoje dominuojantys šablonai staiga ,,pasirodo” vaike. Atrodo mes to nemokėme, bet vaikas juos atkartoja. Negana to, jis ima prieštarauti viskam, net pats sau. Tas nekalbantis vaikas staiga pasirodo turintis savo nuomonę, ir gan tvirtą. Dažniausiai jis net nesuvokdamas kenkia pats sau ir kitiems. Tai natūrali vaiko raida, ir nemanau, kad ji būtų bloga. Tačiau nereaguojant į tai, iškart neparodant aiškių ribų gali kilti didelių problemų ateityje.
Kai mano sūnui prasidėjo šis periodas, reikėjo šiek tiek laiko, kol susigaudžiau kas vyskta.
Pradėjau nuo pažinties kas yra žmogus ir koks auklėjimo tikslas.
Net ir dabar, kai laikausi to įsikabinus ,,kaip buldogas dantimis”, tai bet kuri situacija ima keistis akimirksniu, nes keičiuosi aš.
Į vaiką (žmogų) žvelgiu kaip darinį iš dviejų dalių: viena yra kūnas, o kita – vidinis žmogus. Visais laikais auklėjimo tikslas buvo ugdyti žmogų. Maži vaikai savo nekontroliuojamais instinktais būna panašūs į gyvūnus, tad tėvų užduotis, aprūpinant ,,gyvūnus” būtinais dalykais, vystyti žmogų, parodant, kad mes vertiname būtent tai. Jeigu palaipsniui mes vaiko neauklėsime, jis taps dideliu gyvūnu. O kad jį išauklėtume, reikia tam tikro spaudimo vystymosi eigoje. Ir svarbu leisti vaikui suprasti, kad spaudimas daromas tik to ,,gyvūno” atžvilgiu, o ne ,,žmogaus”. Nes aš noriu ugdyti žmogiškąsias savybes, o ,,gyvūną” pažaboti.
Suprantu, kad be auklėjimo, be mano įsikišimo šis gyvūnas pasidarys laukinis, o tai nebus gerai ne jam, nei kitiems. Nuolaidžiauti vaikui, dresiruoti komandomis ,,galima- negalima”, sekti jo ,,gyvūniniais” reikalavimais – tai tik paskatina vaikus tapti laukiniais arba kaip tik itin paklusniais, iki kol pasijus nepriklausomas nuo tėvų, o tada jau nežinia koks vidinis ,,žvėris” prabus.
Praktiškai visa tai užsimiršta, arba pačiai bûna sunku su savo ,,gyvūnu” 😂🙈🤫🤫🤫. Tačiau nuolatinis skaitymas, pokalbiai ta tema padeda tobulėti ir su savimi, ir su mano dviem mylimukais 🤝🖤.
