Bandau įsivaizduoti savo prosenelius ar senelius, klausiančius savęs ,,Kas aš?”. Manau, jie to neklausinėjo. Džiugėsi turėdami namus, maisto, sveikatos.
O šiandien labai daug žmonių ieško atsakymo į klausimus: ,,Kas aš? Kam aš čia? Kas bus, kai numirsim?”. Vieni žmonės pataria paleisti šiuos klausimus ir tiesiog susirasti sau kokį hobį, kol kiti – tyrinėja mėnulį ar svajoja gyventi Marse. Bet giliai viduje tie klausimai ir lieka neatskyti, nežinomi ir paslėpti.
Viskas būtų gal ir gerai, bet gyvenimas rodo, kad visgi daugiau ir daugiau žmonių ima ieškoti savęs. Tikrojo savęs. Ir kol neatsako sau į šiuos klusimus, tol jaučia tuštumą, kuri galiausiai perauga į depresiją.
Aš vis stebiu jaunus žmones ir galvoju, kaip viskas būtų daug lengviau jeigu jau nuo vaikystės žinotume kaip elgtis gyvenime vienas su kitu, koks turėtų būti santykis su savimi ir mus supančiu pasauliu. Prisiminus savo išgyvenimus ir ilgą kelią iki šio atradimo ar klausimų išsikėlimo momento, tikrai norėčiau, kad vaikai negaištų laiko ten, kur neverta ir keliautų tiesiu keliu ten, kur ir turi atsidurti. Ten, kur traukia jų širdis.
Šiandien atrodo ypatingai svarbu atrasti tikrąjį save, ypač jaunąjai kartai. Kiekvienas jų – toks unikalus, įdomus, tačiau nerandantis kur save realizuoti. Apranga, pomėgiai, elgesio šablonai – visa tai tik filtrai, maskuotės, dengiančios tikrąjį žmogų.
Man ši tema labai aktuali. Matydama savo besivystančius vaikus vis ieškau užuominų kas juos domina, ko jie nori iš gyvenimo, kokie klausimai kyla. Norisi aptarnauti jų augimą, o ne įkišti kažką savo. O kartu su jais aš atrandu ir save. Matau, kad moku pykti, būti nekantri, vadovauti, bet kartu ir sugebu rūpintis kitais, nusileisti, išgirsti.
Aš gyvenime vadovaujuosi tokiu posakiu: ,,Visa, kas gera ar bloga, yra duota tau tik tam, kad atrastum kas tu esi ir kodėl tu gyveni”.
Link to ir einu. Pažinti save su visais niuansais, pliusais ir minusais. Pažinti ir nukreipti ten, kur reikia.