Pastaruoju metu eksperimentuoju su labai įdomia ir praktiška idėja, kuri gali pagerinti ne tik ugdymą šeimoje, bet ir kitas gyvenimo sritis. Tai prioritetų nustatymas ir veiklų optimizavimas. Nors šią idėją esu girdėjusi daugybę kartų, vis atrasdavau pasiteisinimų, kodėl neišbandydavau jos iki galo. Galbūt tikslai atrodė per toli, o idėjos per daug abstrakčios. Bet viskas pasikeitė, kai mano vyras vieną dieną pasidalino savo įspūdžiais apie tam tikrą verslo filosofiją – tada ir manyje užsidegė lemputė!
Iš pradžių buvo keista žiūrėti į šeimą kaip į įmonę, kurios „klientas“ – harmonija namuose. Žiūrėti į save kaip į svarbiausią resursą, nuo kurio priklauso visos šeimos veikla. Bet žingsnis po žingsnio pradėjau suprasti, kad toks požiūris gali padėti aiškiai išryškinti, kas iš tiesų svarbu, ir kokios priemonės padeda pasiekti tą svarbiausią tikslą – sukurti darną.
Šis pokytis atnešė netikėtą aiškumą ir vidinį džiaugsmą eksperimentuojant.
Viskas prasidėjo nuo stebėjimo. Pradėjau stebėti save – savo veiksmus, savo vaidmenis kaip mamos, žmonos ir mokytojos. Atidžiai sekiau savo kasdienius darbus ir pastebėjau, kaip dažnai atsiranda papildomų veiklų, kurios nėra pagrindinės užduoties dalis.
Tai, ką atradau, yra tikrai labai naudinga. Nors kartais sunku sau pripažinti, kiek laiko prarandu tiems neplanuotiems veiksmams, kai nesutelkiu dėmesio į tai, kas iš tiesų svarbu. Vien tik stebėdama šiuos momentus, tapau sąmoningesnė, kaip mano energija išeikvojama veiksmams, kurie net neprisideda prie dienos vertės.
Šis atradimas paskatino pritaikyti tą patį stebėjimo metodą ir ugdant vaikus šeimoje. Rezultatai vėl džiugina. Stebėdama pastebėjau tam tikrus elgesio modelius ir veiklas, kurios arba skatino, arba stabdė vaikų mokymąsi. Supratau, kad kai kurios, mano manymu, svarbios veiklos neturėjo jokio apčiuopiamo teigiamo poveikio. Kai kurie papildomi dalykai, kuriuos įtraukdavau į pamokas, buvo tiesiog laiko švaistymas – veiklos, kurias maniau būtinas, iš tikrųjų neprisidėjo prie vaikų pažangos. Ir tai tapo labai aišku, kai paklausiau savęs: „O kas mūsų šeimos mokykloje yra klientas?“
Man didelę motyvaciją teikia kasdienės šeimos dinamikos stebėjimas – viskas nuolat kinta. Manau, tikra dovana yra suvokti šeimą kaip bendrą organizmą, sudarytą iš skirtingų individų. Ir tas aiškus suvokimas, kad esu ašis, nuo kurios priklauso kitos ašys, įpareigoja riboti nebūtinus asmeninius poreikius ir iki galo atlikti tai, kas tikrai svarbu.
Šeimoje net atsirado posakis: „Vienu metu atliekame vieną procesą, ir kol jis nebaigtas – nepradedame naujo.“ Nors dažnai juokaujame, bet šis principas padėjo vaikams lengviau prisiimti atsakomybę. Dabar visiems aiškiau, ką reiškia „pažaidę – susitvarkome“. Kadangi visi namuose „žaidžiame“, vaikai savo pareigas prisimena lengviau.
Esu dar procese, bet įdomu, kad šie pokyčiai – laikytis plano ir nepradėti naujo proceso nebaigus seno – duoda daugiau laisvo laiko. Tai, kas anksčiau kėlė stresą ar nerimą, tapo labiau struktūruota, ramesne ir netgi malonia rutina.
Prisipažinsiu, anksčiau vengiau tokių žodžių kaip „planavimas“ ar „struktūra“. Kaip menininkei, man patinka eksperimentuoti ir improvizuoti. Planavimas man atrodė kaip kūrybos suvaržymas. Tačiau dabar supratau, kad struktūra nepanaikina kūrybiškumo – ji iš tikrųjų leidžia būti kūrybingesnei ten, kur tai svarbiausia. Ir be jokios sąžinės graužaties! 😁
Iš kur gauti jègų nesustoti? Planuoti poilsį. Stebėti save ir atrasti kodėl sustoju, kokios kliūtys ir pan. Man dar padeda žinojimas, kad moteriai nėra nieko geriau, negu vyraujanti darna. Argi neverta stumtelèti save pirmyn dėl geresnės ateities? 😌
Dalinuosi šia patirtimi, nes tikiu, kad ji gali įkvėpti ir kitus – nesvarbu, ar esate tėvai, mokytojai, ar tiesiog ieškote daugiau aiškumo savo kasdieniniame gyvenime. Pagrindinė mintis? Eksperimentuokite. Stebėkite savo įpročius ir rutiną. Ir nuolat klauskite savęs: kas jums yra svarbiausia?
Nesivadovaukite vien tik tuo, ką kažkas sako, kad veikia ar neveikia – išbandykite patys. Mes visi esame unikalūs, turime skirtingus poreikius ir metodus, tad tai, kas tinka man, gali netikti jums, ir atvirkščiai. Bet būtent stebėjimo, eksperimentavimo ir mokymosi procese vyksta tikrasis supratimas ir pažanga.
Galiausiai ši kelionė nėra apie vieną universalų sprendimą. Ji yra apie tai, kad atrastumėte, kas tikrai veikia jums, jūsų šeimai ir jūsų vaikams. Ji yra apie džiaugsmo atradimą mokymosi, augimo ir gyvenimo procese – nes kai atsisakai blaškančių ir nereikalingų veiklų, lieka tai, kas iš tiesų svarbu.
Tikiu, kad būtent taip galime valdyti savo laiką, kurio taip trūksta.