,,Žmogus pagalvoja, kuo užbaigs dieną ar savaitę, bet ar pagalvoja kuo užbaigs gyvenimą?”
[pauzė]
Nesinori, kad tai nuskambėtų labai filosofiškai, bet šis klausimas man iš tiesų apjungia ir mano, kaip žmogaus, gyvenimo tikslus, ir vaikų auklėjimo kryptį, ir žmonos vaidmenį.
Visada jaučiau, kad gyvenu ne šiaip, kad gyvenčiau. Besikeičiant situacijoms, gyvenimo kokybei tas klausimas vis išnyra ir nugrimzda, vėl išnyra. Todėl labai svarbu tapo atrasti laiko tam pokalbiui su savimi, kad vis atsakyti sau dėl ko aš gyvenu, ko aš noriu iš gyvenimo ir ko gyvenimas nori iš manęs.
Norisi atrasti atsakymus. Nebeklaidžioti. Nebenusivilti.
Sakoma, kad visą gyvenimą egoizmas apgaudinėja mus, sako tau reikia to ir ano.. o gyvenimo pabaigoje žmogus susivokia, kad buvo jo apgautas… kad to tikro gyvenimo skonio taip ir nepajuto.. nespėjo, nes vaikėsi ne to, ko giliai širdyje troško.
Taip norisi išnaudoti gyvenimą prasmingai, taip, kaip užkoduota mano genuose, mano gyvenimo programoje.
Atradau, kad tam pokalbis su savimi – tinkamiausia priemonė. Ir kalbu ne apie meditaciją ar kitokį panirimą į save, o tiesiog paprasto klausimo ,,kodėl aš gyvenu?” atsakymo paieškas, kurios vyksta nebūtinai vienumoje.