Dauguma patyrė draugystės pradžios pakylėjimą – hormonų siautėjimą. Stiprus, geras jausmas, suteikiantis jėgų gyventi. Užpildantis tavo skrandį, miego atsargas, visą laisvą laiką, visas mintis. Tačiau dauguma spėjo ir patirti, kad tai nėra ilgalaikis jausmas. Kaip greitai užsiplieskia – taip gretai ir užgęsta. O žmogus nori nuolatos būti šitame gerame jausme. Tai ką daryti?
Pirmiausia, norėdami turėti stiprius ir harmoningus santykius, pora turi išmokti mylėti. Ši meilė nėra tai, ką mes vadiname meile. Pati didžiausia žmonijos klaida formuoti klaidingą meilės suvokimą. Mylėti reiškia vystyti tarpusavyje tokius santykius, kad visa, kas egzistuoja mano partneryje – aš myliu. Ne kūną, bet jo įpročius, asmenybę… Tiesiog myliu jį tokį koks jis yra.
Partneriai skirtingi, tad natūralu, kad kyla konfliktai iš to, kad man kaźkas partneryje nepatinka, o partneriui – manyje. Šioje situacijoje ir yra laikas prisiminti, kad abu partneriai sutiko tarpusavyje statyti tikrą meilę. Jie abu sunkiai dirba vardan to bendro tarpusavio santykio, kuris ir pakelia virš kritikos partneriui. Nieko nepanaikina, o pakelia ir laiko kartu kaip vieną organizmą. Ir šitas jausmas statomas palaipsniui, abiejų parterių. Tam reikalingos didźiulės pastangos, bet savaime tikroji sąmoninga ir stipri meilė niekada negims.
Tam reikalingas auklėjimas. Taip, savaime mes tokių sugebėjimų neturime.
Bet ką daryti, jeigu aš to noriu, o mano vyras ne?
Norėti dar labiau. Ieškoti žmonių, kurie nori to paties, filtruoti su kuo bendrauji, ką žiūri, skaitai. Nuo to prasideda savęs auklėjimas. Manau, žmonių, su tokiu noru tikslas – užkrėsti tuo kitus. Šiandien pasaulyje vyrauja visiškai priešingos vertybės, tikra degradacija santykių srityje. Tačiau jeigu aš apie tai kalbu, tikiu ir siekiu to, anksčiau ar vėliau tai pasieks ir mano partnerį ir pagaliau mes abu suvoksime, kad jau subrendome kurti sąmoningus žmogiškus santykius. Bet iki tol apsišarvuoti kantrybe ir bendraminčiu ratu.
