Viskas prasidėjo nuo sūnaus klausimo: ,,koks jausmas gali pakeisti pykti?”
Neturiu jokių protingų atsakymų, žinau tik, kad kai susėdame kartu, bandome kalbėti tai tada atsakymai patys ,,gimsta”.
Tad sėdome ir aptarėme. Kad būtų aiškiau nupiešiau veidą, padariau atverčiamus langelius, po lapu pakišau dar vieną lapą ir priklijavau. Ant jo užrašiau tekstą, kurį matai atvertus langelius.
Taigi, rašėme taip:
👁 u ž m e r k t a a k i s – pyktas ➡️ a t m e r k t a – ramus;
👁 u ž m e r k t a a k i s – liūdnas ➡️ a t m e r k t a – laimingas;
👄 u ž č i a u p t a b u r n a – šaukiu ➡️ kalbu;
👂🏼 a u s i s – nesiklausau ➡️ girdžiu.
Visi šie jausmai mums pažįstami. Kalbėjome kada taip jaučiamės, kad visi jie reikalingi ir tos priešybės labai mums padeda tobulėti. Sūnus atpažino, kad kai nėra kaip jis nori tada jis pyksta, šaukia, nesiklauso ir yra liūdnas.
Dukrai leidome padekoruoti mūsų veidą, kurį prisegėme matomoje vietoje, kad karts nuo karto grįžtume prie jausmų, juk tai mūsų kasdienybe.
