Daug metų gyvenau net nesusimąstydama kokia yra žmogaus pykčio, nepasitenkinimo priežastis. Kas kyla manyje – tą ir ištransliuoju. Sugebėjimą viską ,,drėbti” į akis laikiau savo asmenybės stiprybe. Niekada nemaniau, kad iš tiesų aš skleidžiu negatyvą, griaunu ir taip gležnus santykius su kitais žmonemis. Tokiu savo elgesiu nieko tvaraus nesukuriu.
Pamenu, kai aplink mane pradėjo viskas griūti, norėjosi pabėgti toli nuo žmonių. Nesupratau kodėl taip sunku man prisitaikyti prie gyvenimo. Ir tada ėmiau savęs klausti: ,,Palauk, juk žmogus sukurtas bendrauti su kitais žmonėmis, tai kodėl mums nepavyksta? Kame čia šaknis? Kodėl kyla tie vidiniai dirgikliai? Ir kaip su jais tvarkytis? Aš noriu gerų santykių, geros savijautos.”
Ėmiau ieškoti kaip kaskart gyventi džiaugsme net jeigu ir nedega žalia spalva. Ir supratau, kad bet kokia neigiama reakcija, nerimas, blogas jausmas kyla dėl vieno ir to paties dalyko. Ir įdomiausia, kad jis tas pats visiems žmonėms! Tai mūsų prigimtis, kuri tarnauja norams, kuri kiekvieną sekundę privalo jaustis taip, kaip tą sekundę nori. Priešingu atveju nebus patenkinta, pyks, priešinsis, kritikuos ir …. pridarys įvairių neapgalvotų dalykų, kad tik būtų kaip ji nori. Kas bus toliau – jai nesvarbu. Ji nori čia ir dabar. Kaip mažas vaikas, tik suaugusiojo kūne. Ir taip veikia kiekvienas žmogus.
Labai gerai tą pastebėjau savo ir vaikų santykiuose. Aš noriu jiems kažką gero padaryti, o jie nenori to priimti arba aš gražiai prašau kažką padaryti, o jie neva negirdi, tada viduje automatiškai įsijungia tie neigiami dirgikliai, kurie galiausia sukelia barnius, nesusikalbėjimus šeimoje.
Jau žinoma kaip vienas nepatenkintas žmogus gali įtakoti visų kitų žmonių savijautą. O jei dar tai moteris – tai efektas keletą ar net keliolika kartų stiprenis. Tad, kuriant tinkamą aplinką šeimoje tiesiog kaskart privalau kažką daryti su savimi.
Man asmeniškai, žinant, kad aš supykstu ir prarandu vidinę pusiusvyrą būtent tada, kai nėra taip, KAIP AŠ NORIU, labai padeda sustoti. Ta sąmoningumo akimirka padeda sulaikyti save nuo tolimesnių puolimų, įrodinėjimų ar įžeidinėjimų ir primena, kad tokia yra žmogaus prigimtis. Aš jos nepasirinkau, kitas žmogus – taip pat ne. Bet jeigu noriu – aš galiu būti daugiau negu mano natūrali prigimtis.
Tokios ,,stop” akimirkos nekyla natūraliai, kai užvaldo emocijos, ambicijos, prigimtis yra labai sunku save sulaikyti dar prieš padarant kažką, kas įskaudintų kitą žmogų. Tačiau tikiu, kad kaskart bandant, mokantis, išsikeliant gyvenimo tikslą, ieškant palaikymo tarp panašiai mąstančių žmonių, turi pavykti pagerinti gyvenimo kokybę ne tik man, bet ir mane supantiems žmonėms. O jeigu jie bus laimingi – pasirūpins, kad laiminga būčiau ir aš. ☺️
