Kiek daug dalykų šeimoje išsispręstų, jeigu visi šeimos nariai jaustų, jog jie priklauso šeimai, tam bendrumui, kuris gimė tarp visų ir kaskart stiprėtų. Tada nebekiltų tiek problemų dėl ribų nustatymo, nepagarbos, nesusikalbėjimo, atitolimo, depresijos.
Tokią teoriją išgirdau dar prieš gimstant pirmam vaikui. Ji man pasirodė logiška: jeigu visi jaučiame, kad šeima – tai kaip vienas organizmas, tai nė vienas jame gyvenantis žmogus juk nenorės pakenkti sau pačiam. Tad ieškojau būdų kaip to pasiekti.
Pirmiausia kardinaliai pakeičiau požiūrį į vaiką. Gimęs kūdikis jau yra suaugęs žmogus, tik jo kūnas neišsivystė, jam trūksta įgūdžių ir patirties, bet pati jo esmė jau subrendusi. Tai padėjo į vaiką žvelgti kitaip, kaip ir dviem sluoksniais: vienas, kad jo kūnui ir protui reikia mūsų pagalbos, tai čia mes sprendžiame daug dalykų, o antras, kad vaikas yra mano partneris, draugas.
Nuo pirmų dienų pasakojau kaip gyvename, ką matome aplink, kodėl renkuosi tą ar aną dalyką. Kai vaikas paaugo, stengiausi parodyti, kad viskas, ką jis mato, girdi, supranta yra svarbu ir man labai įdomu. Dabar sūnui jau penki ir mes daug kalbame. Visai neseniai jis pradėjo vakarais organizuoti šeimos susitikimus, kuriuose mes pasakojamės istorijas ir vėliau atsakinėjame į sūnaus paruoštus klausimus. Tame visi vienodai įdomūs ir svarbūs. Sūnus jaučiasi mūsų partneris kuriant šeimos santykius.
Šeimos bendrumo pojūtį kuria visi, tačiau tėvai aktyviau projektuoja būsenas, žaidimus, pokalbius, įvykius taip, kad visi šeimos nariai pajustų, kad jie yra svarbūs, mylimi, reikalingi. Kad jie gali pasipasakoti, aptarti klausimus, neslėpti emocijų, nes viskas, kas priklauso man asmeniškai, priklauso ir šeimai. Pavyzdžiui, mano bloga ar gera nuotaika įtakoja visų kitų nuotaikas. Ir kai aš negaliu susivaldyti, tada kreipiuosi pagalbos į šeimą. Mes kalbame apie tai, kaip sudetinga kartais būna suvaldyti save, ką dėl to galėtų padaryti kiti šeimos nariai. O kartais klausimai būna visai buitiniai: ,,kodėl perkame tuos apelsinus, o ne tuos? Kaip palaikyti tvarką namuose?” ir t.t. Sakyčiau nesvarbu kas aptariama, bet svabu koks kiekvieno požiūria yra. Jeigu mes nekritikuojame, nesišaipome, nežeminame – tai natūralu, kad visi šeimos nariai jausis saugūs, savi.
Matau tokius pavyzdžius draugų šeimose, kuomet jie nuo pirmųjų dienų investavo nemažai į šeimos bendrumo kūrimą, tačiau paauglystėje nėra jokių bėdų. Vaikai puikiai skiria kur jie yra kaip draugai su tėvais, o kur egzistuoja hierarchija, pareigybės ir pan. Žaviuosi tokiais tėvais. Tai taip įkvėpia neapsigauti, kad tai neįmanoma 🖤.
Manau, jeigu vaikai šeimoje išmoks gyventi kaip mini visuomenėje, su priklausomybe jai, savo pareigom, tai ateityje jie bus laisvi. Laisvi integruotis į bet kokį kolektyvą, į plačią visuomenę. Jie jau turės tam tikrus įgūdžius, kurie reikalingi sėkmingam gyvenimui sociume. Dėl to verta investuoti į šeimos santykius jau dabar.
