Nėra praktiškesnio būdo išmokti dalykus negu pačiam dalyvauti, galvoti, daryti. Šįkart projektinei veiklai vaikas pasirinko konstruoti pilį.
EIGA:
- Pradedame nuo idėjos: kam ta pilis skirta, kokio dydžio, iš kokių medžiagų ir pan.
- Brėžinių paruošimas. Kai vaikai nepratę to daryti, tai šį veiksmą tiesiog įvardiname kaip ,,nupieškime kaip atrodytų tavo pilis, kokia ji”.
- Prasideda medžiagų rinkimas ir konstravimas. Turėjome keletą didelių kartono dėžių, tai jas ir naudojome.
- Kiek įmanoma leidau vaikams patiems galvoti kaip ką uždėti, nes tai jų projektas, aš tik pagalbinis žmogus, aptarnaujantis (išpjauti, papildomai sutvirtinti).
- Kai turėjome karkasą, prasidėjo kūrybinis įsisavinimo procesas: dekoravimas, papildomų funkcijų/detalių įvedimas, baldų ir daiktų ,,tempimas” į vidų.
Statyba-kūryba užtruko keletą dienų, nuolat kokia nors nauja smulkmena atsirasdavo kasdien. Tiesiog spontaniškai, žaidimo metu.
Man labai patiko, kad ši pilis kambaryje sukūrė struktūra, ant kurios buvo galima piešti, klijuoti, sukti varžtus, kabinti paveikslus, įmontuoti žiūronus ir teleskopą, įkišti popierinį cilindrą ir kaip nuo čiuožyklos surengti mašinėlių lenktynes. Viduje dukra įsikūrė su knygomis ir lėlėmis, o sūnus vienoje sienoje sugalvojo padaryti angą, kad galėtų perduoti sesei daiktus (maistą).
Turbūt neišvardinsiu visų dalykų, kurie gimė transformuojant šią kartoninę pilį.
Bet galiu pasakyti, kad tokio žaidimo forma palaipsniui leidžia pereiti prie rimtesnių projektinių veiklų.
Nesakau, kad visi turi ,,pulti” statyti pilis, tiesiog pamėginkite įsiklausyti kas domina jūsų vaiką, kuo jis žavisi ir leiskite jam pabūti tame vaidmenyje kiek įmanoma tikroviškiau. Tai bendra patirtis visai šeimai. Tai ir yra smagiausias žaidimas. Pats procesas.