Įsivaizduokime vaiką, kuriam skirta užduotis – rašyti. Jis turi sugalvoti apie ką rašys, prisiminti, patirti, apgalvoti. Dirbdama su vaikais pastebėjau, kad tai, jog vaikas turi labai turtingą vaizduotę, jam negarantuoja turtingo rašymo. Kaip bebūtų jam reikia įrankių viskam išreikšti. O pasitaiko atvejų, jog vaikas geba išreikšti mintis, bet neturi idėjų, dar nemoka jų ,,pasigauti” ar atpažinti savo aplinkoje.
Visai kaip su dailininku – gali turėti vaizdą galvoje, bet jei neturi įrankių, negali jo perteikti. Arba puikiai valdai įrankius, bet paralyžuoja kūrybos stoka.
Skamba gal kiek per aukštai, juk kalbame apie vaikus, tačiau tikiu, kad būtent toks rimtas ir pagarbus požiūris į pirmuosius vaiko bandymus kurti bet kokia forma – suteiks jam pasitikėjimo ir kitose gyvenimo srityse.
Taip aš žiūriu ne tik į literatūrą, muziką, bet ir bet kokią kūrybą, kuria užsiima vaikas – jam reikia išmokti, kaip tai daryti įvairiais būdais. Pamatyti, kopijuoti, mėdžioti, interpretuoti.
Kalbant apie kūrybinį rašymą, metų pradžioje turėjome daug pratimų (ieškokite karegorijoje ,,Kūrybinis rašymas su vaikais”). Praėjusią vasarą tikrai daug „žaidėme“ su tuo. Bet vėliau rutina ir kitų akademinių dalykų intensyvumas privertė tai šiek tiek atidėti. Todėl padarėme kelių mėnesių pertrauką. Vaikai laisvai rašė, piešė, darė, ką norėjo, bet kūrybinio rašymo, kaip atskiros dalies mūsų ugdymo plane, nebeturėjome.
Pavasaris visada atneša ne tik naujų vėjų širdyje, bet ir mūsų kasdienybėje. Paprastai jau kartojame kursą. Ir šiais metais ypatingai stipriai pajutau, jog mums visiems atsirado daugiau erdvės ir ramybės vėl įvesti kūrybinį rašymą.
Tik šįkartą nusprendžiau pabandyti per skaitymą, per pačią patirtį, kaip jiems tai atrodytų, jeigu jie tęstų, pildytų skaitomą tekstą.
Kaip ir anksčiau, taikome Charlotte Mason principą – kasdien kartu skaitome garsiai. Skaitau aš, tada dalinamės įspūdžiais, pasakojame (naracija). Tai dabar darome tą patį, tik su papildomu žingsniu.
Šiuo metu sūnus pasirinko knygą „Elizė ir senojo dvaro paslaptis“. Perskaitome skyrių garsiai, pasidaliname įspūdžiais, o tada aš išrenku vieną ryškiausią sceną ar vaizdinį.
Pavyzdžiui, labai įsimintinas epizodas – mergaitė atvyksta į dvarą, vaikšto po kambarius, atidaro duris, įeina ir žiūri, kas viduje. Iš to gimė užduotis: įsivaizduok, kad esi name, atidarai duris, įeini – ką pamatai? Tiesiog parašyk. Laisvai. Be struktūros, be taisyklių.
Ir mane labai nustebino tai, kad vaikai visgi naudoja savitą struktūrą. Tie maži pratimai, pasirodo, vis tiek davė savo.
O svarbiausias atradimas – skaitymo poveikis. Akivaizdžiai pajutau, kaip vaikas, dar ketvirtoje klasėje, mėdžioja skyrybą, dialogo formas, net teksto pateikimą – tarsi iš knygos. Atsiranda net tokie pavadinimai, kaip knygose – „Ištrauka iš mano knygos apie…“
Ir tada klausi savęs – ko dar reikia? Jie tik vaikai. Vaikai trokštantys pažinti pasaulį ir gebėti apie jį papasakoti kitiems.
MANO VAIKAS NESKAITO
Jaučiu, jog gali kilti toks klausimas. Mano dukra, lyginant su sūnumi, mažai skaito. Ji pirmoje klasėje, neturi kantrybės ir pan. Bet tai nėra stabdis kūrybai ir teigiamai patirčiai. Ji vistiek kuria. Pirmiausia, ji kartu klauso, tada atpasakoja, o tada – piešia. Taip, ji geba parašyti trumpus sakinius, bet įsivaizduokite, kad norite pasakyti tiek daug, o rašymas verčia l a u k t i ir atidėti, sustoti. Jai tai padaryti sunku. Bet ar tai stabdo kūrybą?
Kitas svarbus momentas, kuris natūraliai negimė mūsų šeimoje – pagarba knygoms, aplinka, kurioje skaitoma ir bendri skaitymai. Tai dalykai, leidžiantys net neskaitančiam vaikui įsijungti į bendrą lauką ir pasiimti tai, ko jam tuo metu reikia.
Gera literatūra – be galo svarbi sąlyga. Taip, tai reikalauja mūsų didesnio įsitraukimo, pastangų, bet patikėkite, rezultatas džiugina visus.
Svarbiausia – maloni patirtis.