Aš visada žaviuosi vaikais, kai jie užsiplieskia per sekundę ir už minutės jau vėl laimingi, atrodo, kad tos emocijos jiems praplaukė greta.
Labai norėčiau sugebėti taip, kaip vaikai – kilo konfliktas, o už kelių minučių jie pradeda vėl nuo balto lapo tarsi nieko nebūtų buvę.
O aš…?
Suprantu, kad čia veikia principas ,,mažas žmogus tai ir problemos mažos, didelis žmogus – sudėtingos problemos”. Bet iš kitos pusės pagalvoju, o ar ne aš mokau vaikus sąmoningumo, prašau jų nesipykti, dalintis, nusileisti? Kas man trugdo?
Labai daug įvairių patarimų šia tema, bet tikrindama juos aš vis pasigendu vieno ingridiento – egoizmo. Visaip bandai save įtikinti, psichologiškai treniruotis, užsiimti savitaiga ir tai veikia. Tik labai trumpai. Nepavyksta iš tikro susitarti ar pradėti iš naujo. Kažkaip vis kyla klausimai ,,O kodėl aš? Kas man iš to? Šito taip nepaliksiu! Man reikia žinoti kodėl! Noriu lygybės! Na ir gerai, galim gyventi atskirai”.
Tai va ta puikybė ir yra priežastis, kodėl visas pasaulis griūna, kodėl nesugebame kaskart suklydę pradėti iš naujo. Puikybė neleidžia net sekundei pagalvoti apie kitus, nes pasaulis turi suktis tik aplink ją.
Ir tai yra gerai, nes noras gyventi laimingai, verčia ieškoti būdų ką su ja daryti. Ir neabejoju, kad vieną dieną mes turėsim visą sistemą kaip nuo pat pirmųjų dienų padėti vaikams pažinti tikrąjį žmogų ir įrankius jam valdyti.
Ir jei atvirai, aš svajoju apie tą “reset” mygtuką dar savo gyvenime. Ir kaip būtų šaunu, jeigu kiekvienas žmogus turėtų tokį, nes toks sugebėjimas sustabdytų karus, visas krizes ir lestų sukurti kitokios visuomenės pagrindus. 💫 Gal šiandienos fone tai atrodo ir banaliai, bet aš jau programuoju vieną tokį mygtuką savo galvoje! 😜😎
