Kaip paaiškinti vaikams apie realybę? Ką jiems sakyti apie šį pasaulį?
Mes galime viską slėpti, tarsi apsaugoti vaikus nors keletą metų ir sukurti jiems iliuziją, kad pasaulis yra gražus, visi geri, malonūs. Bet ar tai tiesa? Iliuzija. Vaikai nebus pasiruošę tikram gyvenimui. Nuo pat pirmųjų dienų vaikai turi matyti realybę, nepagražintą vaizdą. Matyti, kad žmogaus prigimtis yra išnaudoti kitus savo tikslams pasiekti, negalvojant kaip tai įtakoja visus kitus. Pasaulis pasiekė tokį išsivystymo lygį ir žmogus čia mažiausiai apsprendžia kas ir kaip turi veikti šioje integralioje sistemoje. Viskas Gamtos rankose, o mes galime tik prisitaikyti.
Nuolatinės tėvų studijos apie žmogaus prigimtį, apie emocijų, norų, minčių šaltinį, apie egzistavimo esmę padeda tiek tėvams, tiek vaikams ,,susigaudyti” kaip teisingai veikti pasaulyje, kokį turime šiandien ir kaip siekti pasaulio, kurį turime kartu pastatyti rytojui. Tai pasaulis, kuriame žmogus veikia virš savo prigimties, kuriame jis sugeba galvoti apie visos sistemos harmoningą veikimą.
Bet ką galiu padaryti šiandien?
Stebėti savo vaiką. Kiekvienas vaikas turi polinkį į vieną ar kitą dalyką. Jis agresyvus, energingas? Valio! Vystyk tai- užrašyk į bokso būrelį. Turiu tik leisti vaikui būti savimi. Nebūtina konsultuotis su psichologu, kad nukreiptų į kokį šių metų populiarų būrelį. Verčiau patiems stebėti kaip atsikleidžia vaiko asmenybė, pomėgiai ir atitinkamai parūpinti jam aplinką, kuri didžiąją laiko dalį užims vaiką, duos jam teisingas vertybes, neleis ,,klaidžioti” visur ir kartu niekur.
Taip pat būtina nuolatos kalbėti… pasakoti ką matome aplink, ir gerą, ir blogą. Pasakoti kaip aš daryčiau, kodėl kiti taip daro, kokios pasėkmės, kas naudingiau žmogui, kas suteikia laimę… Tiesiog turėti prieš akis mintį, kad vaikai gimė, kad išmoktų būti žmonėmis, išmoktų gyventi, tad nuolatos jie mokosi iš mūsų. Vaikas su laiku matys realybę, bet teisingai auklėjamas, sugebės bet kokioje aplinkoje prisitaikyti ir, svarbiausia, pasėti naujojo pasaulio sėklą.
