Su dukra eidamos pro jaukią kavinukę, nenuleidome akių, kol už mūsų neišniro kito pastato tamsūs langai.
– Mama, norėčiau ten kada nors nueiti, – pasiūlė dukra.
Taip, pagalvojau, norėčiau ir aš apsilankyti naujoje vietoje. Ir tada širdį užgulė kažkoks slogus jausmas. Tarsi pritrūktų oro kvėpuoti – taip velniškai trūksta laiko.
Pirmosios mintys sukosi apie tai, kad reikia dar kartą persižiūrėti prioritetus ir rasti laiko su dukra užsukti į tą kavinukę, patirti neįprastų skonių, o gal tiesiog išgerti karšto šokolado.
Ir štai, jausmingoms mintims keičiant viena kitą, tarsi pokalbyje nedalyvavęs protas klausia:
„O koks viso to tikslas?“
– Kaip koks? – pyktelėjo kita mano pusė. – Juk pabūti kartu. Taip trūksta laiko tiesiog pabūti kartu.
– Tai pabūti kartu, – nenurimo protas, – reiškia susirasti kažkokią vietelę ir sumokėti nemažą sumą pinigų? Kas namuose neleidžia pabūti kartu? Kam reikia tos pompastikos? „Kažko ypatingo?“ Ryšys tarp žmonių yra pats ypatingiausias dalykas, kurio nerasi jokioje kitoje vietoje – tik tarp žmonių. Ir nesvarbu, kur tu būsi.
Taškas.
Mano argumentai pačiai sau patiko. Ėmiau galvoti – juk tikrai, kiek kartų teko patirti tą ryšio troškulį, kurį vis bandoma nuslopinti materialiais dalykais. Nepadeda.
Šis jausmas taip giliai neduoda žmogui ramybės. Ieškai, ragauji, skaitai. Nepadeda. Atrodo, visas pasaulis prieš mus – visa, kas kadaise buvo paslėpta ar draudžiama (o uždraustas vaisius visada saldesnis), dabar pasiekiama taip lengvai. Tik ne tas viską užpildantis ryšys.
Ne laiko man trūksta, o kitokio suvokimo – kas ir kokia forma iš tiesų padaro žmones laimingus.
Įdomu, kaip kiti žmonės ieško ryšio…