Ar kada nors teko pajausti keistą jausmą, kai kitas žmogus bendrauja kaip ir su tavimi, bet tu tiesiog jauti, kad jis kalba su ,,kitokiu” tavimi, kad jis turi susidaręs kažkokią nuomonę apie tave ir bendrauja būtent su tuo vaizdiniu, o ne tikruoju tavimi?
Žmogus yra emocinis fotoaparatas, kuris, fiksuodamas savo reakcijas, įspūdźius kitų atžvilgiu, kuria jų vaizdinius savyje. Tad aš nebendrauju su žmogumi tokiu, koks jis yra. Aš bendrauju su vaizdiniu, kurį pati ir susikuriu.
Labiausiai šį reiškinį pastebėjau savo santykiuose su vyru.
Viskas prasidėjo vos tik mes susipažinome. Iki tol man Jis buvo kaip ir dauguma mane supančių dalykų, kurių aš net nepastebiu. Iki tol Jis man buvo kaip akmens gabalas: be formos, išvaizdos, skonio, spalvų. 0 vertinimo iš mano pusės.
Bet, kai susitikome pirmąkart įvyko pirmasis žybtelėjimas. Toks nesąmoningas jausmas, kad Jis mano.
Ilgai nelaukus kilo antroji banga – išorinis įvertinimas. Kaip kokiame žaidime automatiškai pagal mano patinka / nepatinka vertinimo sistemą susidėjo pliusai ir minusai. Laimėjo pliusai! 😁💪🏻 Paprastai hormonai taip išderina tą sistemą, kad pliusai laimi gan didele persvara. Negaliu miegoti, valgyti, galvoti apie save, visos mano pastangos ->>>> Jam 🥰.
Natūralu, kad taip užsimezgė artimesnis ryšys, vis dar jokių ryškių minusų ar net noro jų ieškoti.
Kuo toliau, tuo labiau santykiai vystosi, bręsta. Pradedu matyti, kad atsiskleidžia dalykai, kurie man labiau nepatinka, nei patinka. Vertinimo skalė iš karto keičiasi, susidėlioja nauji parametrai, kurie kaip ir duoda signalą, kad „Ei, atsirado minusų!“. Ir kuo mes labiau artėjame vienas prie kito, tuo daugiau pamatau, kad yra milijonas dalykų, dėl kurių galėčiau priekaištauti.
Dar viena labai svarbi detalė – vyras tai nepasikeitė, jis visada toks ir buvo. Pakito tik mano vertinimas, kuris yra tik suformuotas iš mano patinka/nepatinka sistemos.
Tai galiausiai vienoje pusėje jaučiu dalykus, kurie man Jame patinka ir traukia, o kitoje – kurie nepatinka.
Beje, vyras irgi turi tokį pat vertinimą mano atžvilgiu. Akivaizdu, kad tai suderinti, kad visur būtų vienoda – neįmanoma!
Daugumos porų bendras kelias ir baigiasi čia… Žmonės tiesiog neturėjo stiprios aplinkos, kuri iškeltų partnerio (-ės) svarbą, kad patinkančios jo/jos savybės būtų svarbiau, nei nepatinkačios. Kad padėtų porai sąmoningai kurti santykius, padengiant viską svarba, meile.
Žmogaus prigimtis tokia, kad jam labai sunku kitą įvertinti geriau, nei jis pats. Ir mes negalime šios prigimties ignoruoti, bandyti nuslopinti. Tam reikalinga aplinka: žmonės, kurie supranta ir palaiko, primena apie partnerio atsidavimą mūsų santykiams; knygos, straipsniai, filmai, ir kitokia informacija, kuri kalba apie santykių svarbą, pagarbą partneriui, apie meilę.
Jeigu manęs kas paklaustų, kokios yra neigiamos mano vyro savybės, aš negalėčiau įvardyti nė vienos. Aš nepažįstu tikrojo savo vyro, žinau tik tiek, kiek Jis, jo elgesys, savybės man patinka / nepatinka. Bet ir tai nuolat kinta.
Iš kitos pusės, kam man to reikia? Mane domina kaip padaryti mūsų meilę vis stipresnę, gilesnę, tad visas pastangas dėdu, jog nepasiduočiau savo prigimčiai, norui pažeminti kitus, o save iškelti, ir atsikleidus bet kokiam minusui – prašyčiau aplinkos pagalbos įkvėpti mane kurti santykius, sąmoningai pasirinkti vyro teigiamas savybes virš atsiskleidusio minuso.
Man tokie santykiai atrodo gyvi, tobulėjantys. Gamtoje viskas turi priešybes: pliusą ir minusą, šilta ir šalta, dieną ir naktį… tad ir mūsų santykiai turi savyje turėti ir minusą, ir pliusą. Nes jeigu nebūtų minuso, aš neturėčiau jokios galimybės įvertinti kiek iš tikro myliu savo vyrą.
