Viena dažniausiai mano kartotų klaidų (bent jau pirmuosius dvejetą metų) buvo galvojimas, kad mažas vaikas privalo sugebėti atsirinkti kas gera ir teisinga, o kas ne. Aš sukuriu jam ,,pagundą”, o jis turi pasirinkti mano variantą (ir dar teisingą). Vėliau suvokiau, kad toks elgesys iš mano pusės nėra savarankiškos asmenybės auklėjimas.
Gerai žinomas pavyzdys – rozetė. Vilioja ji vaiką labai labai, nors šimtus kartų sakyta, kad pavojinga ir pan. Neveikia. Jis prie jos braunasi ir viskas. Sprendimas? Kaip sakoma: ,,Nestatyk kliūčių prieš akląjį”. Kitaip tariant, padaryk taip, kad rozetės (kliūties) nė nebūtų vaiko (aklojo) akyse!
Mažas vaikas dar nepajėgus atskirti kas yra mums teisinga, gerai, o kas ne. Jis žino tik vieną kryptį – noriu. Juos veda toks stiprus pažinimo noras, kad jie nieko nemato, bei negirdi. Tad reikėtų vaikui palengvinti šį jo augimo procesą ir nesukurti provokuojančių situacijų, kuriose vaikas vistiek nebus pajėgus pasirinkti.
Vaikams reikalinga saugi aplinka, kurioje jie drąsiai, pagal savo amžių, gali tyrinėti pasaulį ir save.
Taigi, vienas iš svarbių principų – mažam vaikui neduoti dviejų variantų ir liepti rinktis vieną (geresnį). Vėliau, kai vaikas paaugs, taisyklės keisis ir mes palaipsniui įvesime pasirinkimo galimybių. Bet viskas savo laiku ir savo vietoje. Kantrybės 🙏🏻.
Dar vienas principas, gimęs iš ugdymo šeimoje praktikos – tai jeigu norime, kad vaikas augtų savarankiškas, laisvas, kūrybiškas, turime neriboti to, nepavogti galimybių jam pačiam suvokti ir atrasti.
Kartą su vaikais smaginomės vaikų žaidimo aikštelėje. Atėjo močiutė su anūku. Ji atsisėdo ant suolelio, jis nubėgo susipažinti su nauja aikštele. Pribėgo prie vieno įrenginio ir visaip sukinėja, vyksta procesas, mąsto kaip veikia šis daiktas. Staiga, išgirstu kaip ateina močiutė ir susako visas instrukcijas kaip įlipti, kaip suktis ir kaip išlipti. Pamokė. Viskas kaip gerai. O kaip atrodytų situacija, jeigu aš siekiu, kad mano vaikas išlaisvintų kūrtbiškumą, išmoktų pats priimti sprendimus? Tada aš jam leidžiu pačiam paplušėti ir atrasti kaip veikia šitas daiktas. Leidžiu pasinervuoti jeigu reikia. Pamotyvuoti nepasiduoti, svarbu, kad jis įprastų savarankiškai priimti sprendimus, kuriais pats didžiuosis.
Tai labai daug pastangų reikalaujantis principas, nes iš meilės taip norisi padėti. O pasirodo, kad kartais didžiausia pagalba yra nesikišimas į vykstantį procesą, o tik buvimas šalia ir palaikymas. Dažnai atsargiai reikia elgtis net ir su savo nuomonės išsakymu, kuri gali labai greitai demotyvuoti vaiką siekti atrasti savo vietą po saule.
Stipriausiai turbūt veikia principas, kai vaikas jau nuo pirmųjų dienų priimamas kaip individuali, unikali asmenybė. Ne vaiko statusu, bet žmogaus. Maniškiai vaikai tiesiog pražysta, kai sugebame parodyti jiems, kad jų nuomonė svarbi visai šeimai, kad jie svarbi sudedamoji dalis ir jų indėlis reikalingas.
Iš vienos pusės vystome kiekvieno nario unikalumą, leisdami jam atsiskleisti, vystyti potencialą ir tapti vis labiau savarankiškais, suvokiančiais kas atsakingas už jų veiksmus, jausmus, o iš kitos pusės vertiname ir svarbiname individų indėlį į šeimą, kaip bendrą darinį tarp mūsų. Nors dar tai tik mūsų kelionės pradžia link šio siekio, bet mes jau pakeliui ir tikiu, kad toks derinys yra sėkmės garantas bet kuriai šeimai.