Kai pagalvoji apie smėlį, dažniausiai kylančios asociacijos – pajūrys ir smėlio pilys.
Vasarą žaisdami su smėliu vaikai nemažai praplėtė savo galimybių ribas. Kasė urvus, tunelius, statė namus, tiltus, įrenginėjo vamzdynų sistemas, sodino augalus, sijavo, gamino ,,smėlio betoną”, kuriuo mūryjo. TAČIAU niekada netyrinėjome smėlio iš taip arti…
,,Pabandykime pažiūrėti kaip atrodo viena smėlio kruopelė, kaip ji jaučiasi tarp pirštų.” Pirmieji prisilietimai buvo su įvairiais indukais, sieteliais, pagaliukais. Pilstymas tarp pirštų, iš indelio į indelį, braukymas.
Vėliau stabtelėjome ties sietukais ir stebėjome kaip keičiasi smėlio paliekami pėdsakai keičiant pilamo smėlio aukštį. ,,Mama, čia kaip krateriai kokie!” – nustebo sūnus. Nustebau ir aš, nes nesitikėjau, kad paprastas smėlis gali sukelti tiek daug asociacijų, sukurti tiek daug tekstūrų.
Žaisdami kalbėjome, kad mūsų smegenys smėlį suvokia tarsi kaip vientisą beformę medžiagą, bet iš tiesų tai daug mažyčių dalelių, kurios, veikiamos tam tikros jėgos, laikosi kartu. Fantastiškas atradimas!
Kai pamačia jau dukra pradėjo kurti įvairias tekstūras, pasiūliau piešti smėlyje ant šviesos stalo. Vaikai greit įsijungė į įvairių priemonių pabaudojimą ir istorijos kūrimą. Džiaugiuosi, kad jiems patiko.