Aš virtuvėje. Gaminu vakarienę. Vaikai (5m ir 2m) žodis po žodžio susipyksta. Nieko nedarau. Klausau. Vienas bando nusileisti. Kitas tuo naudojasi. Tada vėl susidūrimas. Laukiu.. Nesibaigia, vienas kitam nori sugriauti žaidimus. Viskas. Turiu įsikišti ir padėti. Jie nežino kaip toliau iš to taško pajudėti.
Natūrali žmogaus prigimčiai reakcija – atskirti į atskirus kambarius. Ugnis užgęsinta. Ramiai užbaigiu tyloje ruošti vakarienę.
Nenatūrali žmogaus prigimčiai reakcija – kad ir kaip sunku, atidedu maisto ruošimą, nes santykiai man svarbiau. Paimu knygą. Susėdame ir ratą ir skaitau istoriją.
Įsijaučiame į jos herojus – brolį ir sesę, kurie susipyksta, nes sesuo neatsiklaususi paima vyresnio brolio gitarą ir nutraukia stygas. Kalbame apie kitų vaikų situaciją, bet tame sūnus randa išeitį iš šiandienos nesibaigiančio konfliktų rato. Jis atpažįsta save kaip vyresnį brolį, labiau suaugusį, nei jo dvimetė sesuo.
Apie jų elgesį tiesiogiai nekalbėjome, tik apie istoriją. Bet elgesys pasikeitė. Vakaras pasisuko visai kita kryptimi. Ir džiugu, kad susėdimas į ratą kartu jau tampa geras įrankis pastiprinti mūsų tarpusavio ryšį, sukurti lauką, kuris visus kilsteli vienu žingsneliu aukšyn, arčiau to bendro taško – šeima.
Jeigu anglų kalba ne svetima, rekomenduoju mano artimos draugės sukurtas knygeles, skirtas mokyti vaikus pažinti tarpusavio santykius, save, jį supantį pasaulį. Mano sūnus jų pagalba išmoko įsijungti į istorijas, aktyviai dalyvauti šeimos susitikimuose, formuoti savo klausimus.
Knygutė, kurią skaitėme: https://online.fliphtml5.com/jqlhy/cruj/#p=1
Daugiau el. knygučių yra čia (story books “stuck together”): http://en.spajalica.org