Neseniai vienoje feisbuko grupėje apie ugdymą pamačiau vyro komentarą: „Tokių supermamyčių pilna, palaukite kol vaikai bus vyresni, pažiūrėsiu kaip motyvuosite vaikus“.
Pajutau kaip tuo metu net pakilo kūno temperatūra, nes į tą kategoriją patenku ir aš 😂. Bet! Bet, atvėsus, jo žodžiuose radau ir tiesos.
Pamenu, kai gimė sūnus, dar keletas mamų „startavo“ su manimi. Dalinomės informacija, planavome, svajojome, lavinome… metams bėgant pamačiau, kad moterims gęsta noras, auklėjimo temas ėmė keisti pašnekesiai apie sporto klubą, manikiūrą, išvykas su kolegėmis ir pan.. Pamaniau: „taip, juk mes skirtingos, neturi visos daryti kaip tu.“
Tada prasidėjo „antras ratas“ 🤰🏻🤱🏻 ir pastebėjau, kad algoritmas kartojasi, kad yra kažkas ko žmogus nekontroliuoja.
Čia kaip su dieta, pirmosiomis dienomis natūraliai esame motyvuoti būsimu rezultatu, o vėliau tai blėsta, blėsta… o jei dar ir svoris nekrenta ar savijauta negerėja, tai visai nelieka noro tęsti to, kas reikalauja tiek pastangų. Nebent esi tarp žmonių, kurie kalba apie sveikos gyvensenos svarbą ir privalumus, kurie tave padrąsina, palaiko, o kartais ir sugėdina. Žodžiu, naudoja visas priemones, kad virš visų tavyje atsirandančių norų – būtent tas būtų dominuojantis, svarbiausias.
Taip pat yra ir su auklėjimu. Jau septynti metai aš esu apsupta aplinkos, kuri nuolatos kalba kodėl yra svarbus auklėjimas ir kodėl šis vaidmuo atitenka būtent moteriai.
Niekam nepaslaptis, kad moters rankose yra ir vaikai, ir vyras. Tokia jau mūsų programa. Nesikuklinsiu sakydama, kad moters rankose yra ir pasaulio ateitis. Ji savo įsčiose nešioja, puoselėja, ugdo būsimą žmogų, kuris ateityje augins dar vieną žmogų…
Aš manau, kad ne veltui gamta pažadina moteryje motinystės instinktus. Ji veda mamą pirmuosius metus, mokydama ją visų savo gudrybių. Tada praėjus keliems metams, ji atsitraukia ir palieka vietos pačiai mamai sąmoningai vystytis ir tobulėti savarankiškai.
Viskas būtų daug lengviau, jeigu ir kiti taip darytų, taip? Čia galiu pasidalinti tik vienu atradimu, kuris mano gyvenime veikia kaip laikrodukas – tinkama aplinka.
Jeigu ne draugai, kurie priima, išklauso mane su visais „kilimais“ ir „kritimais“, jeigu ne sąmoningas filtras ką žiūriu, skaitau, klausau, su kuo ir apie ką kalbu, jeigu ne literatūra apie žmogaus prigimtį, jo vaidmenį visuomenėje, tai mano noras taip pat būtų užgęsęs. jau seniai…
Jeigu mane domina atlikti savo, kaip moters, vaidmenį, tai aš ieškau kitų tokių kaip aš, apie tai skaitau, vengiu žmonių, kuriems auklėjimas nėra vertybė gyvenime, nesistengiu nieko įtikinti, kad mano pažiūros teisingos, tai nieko neduoda. Tiesiog ieškau tų, kurie galvoja ta pačia kryptimi. Tada aš galiu būti tikra, kad tai, ką darau šiandien ir kas mane „veža“, kaip supermamytę, gali viršyti net gamtos rėmus ir, vietoj kelių pirmųjų vaiko gyvenimo metų, tęstis visą gyvenimą! Viskas ko reikia – tinkama sąmoninga aplinka.
Taigi, tas vyras iš dalies teisus, tik pirma motyvuoti reikia moterį, o ji jau atras išradingų būdų sumotyvuoti vaikus ir vyrą 😉.
Štai todėl ir rašau. Matau kiek man daug duoda mano aplinka ir suprantu, kad jeigu sąmoningai patys nekursime palaikančios aplinkos aplink save, tai noras auklėti, tobulėti, ieškoti labai greitai „paskęs“ toje milžiniškoje tuštybės jūroje, kuri neteikia tiek džiaugsmo kiek žinojimas, jog darau tai, dėl ko gimiau. 🖤
