Kartais pasvajoju, kaip būtų kitaip, jeigu kiekvienam vaikui būtų galimybė ugdytis mokykloje, kuri tave paruošia gyvenimui.
Iš tiesų paruošia.
Atrodo, kad privaloma ugdymo programa sukurta taip, kad kuo daugiau informacijos vaikams perteiktume, bet kas realiai lieka jo atmimtyje baigus mokyklą? Kiek jis tos informacijos priima į save, kai kasdien būna nesaugioje aplinkoje ir vienaip ar kitaip kovoja už išlikimą?
Kartą su vaikais klausėme laidą ,,Kūrybiškumo mokykla” ir nugirdome pokalbį apie ateities mokyklą. Ta vizija kažkaip surezonavo. Pagrindinė mintis buvo, kad visos programos šiai dienai yra pasenusios; daug metų buvo formuojamas požiūris, kad žmogus yra gamtos centras, tačiau jau suvokiame, kad taip nèra.
Ugdymo programos turėtų mokyti vaikus ryšio tarp individo ir jį supančios aplinkos – integralios sistemos, kurioje visos dalys tarpusavyje susijusios it tinklas ir pajudinus vieną dalį – kita dalis sujuda ir siunčia grįžtamąjį ryšį į sistemą. Tas tinklas ir yra Gamta.
Tęsiant mintį, pati praktiškai matau, kaip vaikams daug priimtiniau suvokti disciplinas būtent per integralumo – to tinklo – dėsnį. Kad ir kur pasisuksi – jis veikia visur: matematikoje, mene, literatūroje, santykiuose, emocijose, kūne, gamtoje…
Kai vaikai žino esmę, tada aiški tampa ekologijos, gamtos puoselėjimo, šeimos ir visuomenės kūrimo koncepcijos.
Skambės gal ir keistai, nes mes ugdome savo vaikus šeimoje. Bet būčiau UŽ mokyklą, kurioje vaikai mokytusi pagrindinių sėkmingo gyvenimo dėsnių. Pasikartosiu, iš tiesų mokytusi.
Esu didelė kokybės mėgėja :)))
Žinau, kad naivu to tikėtis, nes mokykla tokios funkcijos kaip ir neatlieka. Prisiminiau kaip pažįstamos mokytojos dalinosi patirtimi, jog beveik 30 minučių (kartais ir daugiau) prireikia nuraminti klasę, kad ji klausytų. Ir tada lieka vos kelios minutės temos išdėstymui.
Mes mokėmės kitaip. Ir daugumai atrodo, kad tai, kas tiko prieš 20 metų, tinka ir dabar. Mes daug dalykų bijojome, buvome uždari, kampuoti. O šiandien žaidimo taisyklės pasikeitė. Vaikai vis labiau jaučia tą žmonių tarpusavio susietumą tik nežino kaip su juo elgtis. Neturėdami tinkamo elgesio šablonų, tiesiog naudojasi prigimtiniais impulsais. O jie neugdomi yra beveik kaip gyvūno.
Esu įsitikinusi, kad jeigu mokykloje būtų galimybė ugdytojams skirti laiko vaikų komandiniems įgūdżiams, empatijai, priklausomybės grupei jausmui auginti, tada vaikai elgtųsi atsakingiau, nes suvoktų, kad tai, kas vyksta klasėje tiesiogiai įtakoja juos pačius. O kas nenori sau gero?
Pamokos prasidėti turėtų nuo grupės suklijavimo, vertybių susvarbinimo, klausimo ,,kodėl?”. O tik tada papildyti akademiniais dalykais, kurie pasirodo daugiau naudos duoda, kai yra dėstomi ne frontaliniu būdu, o sėdint rate.
Kartą teko dalyvauti mokymuose apie ugdymą Izraelyje. Lankėmės gyvai tik darželyje, kuriame formuojami integralaus auklėjimo pagrindai, bet likau sužavėta, kad nė vienas konfliktas nebuvo paliktas savistovei (ugdytojai nematė, jog yra stebimi). Suprantama, tam skiriami resursai – greta stantartinių mokytojų kartu dirba ugdytojai – atmosferos kūrėjai. Jų tikslas – suklijuoti grupę ir padėti vaikams augti kartu įveikiant visus santykiuose kylančius sunkumus.
Įkvėpė pristatytų mokyklų patirtis, kurios aukščiausiu prioritetu laiko vienybę tarp vaikų, jų gebėjimą panaudoti (pasidalinti) savo talentus visos grupės gerovei. Nes vaikai nėra vertinami kiekvienas individualiai. Visa grupė gauna bendrą įvertinimą. Todėl nėra neigiamos konkurencijos dėl geresnio įvertinimo ir pan. Vaikai ir ugdytojai padeda vienas kitams atsrasti save, atrasti savo talentus, profesiją. O svarbiausia, pažinti savo prigimtį, ją įveikti ir ugdyti sąmoningumą.
Apie tokią aplinką svajoju… vietą, kurioje vaikai mokosi apie savo nevaldomus impulsus, santykio su tikrove. Apie vietą, kurioje jie patiria ir įgauna žinių kaip veikia šis pasaulis, kaip orientuotis tuose geruose ir bloguose gyvenimo labirintuose. Gali visko mokytis per integralią prizmę – kaip visi dalykai, reiškiniai, santykiai yra tarpusavyje susiję ir kaip visa tai mus, žmones, stumia tapti viso to vientisa dalimi. Sėkmės atveju – vaikas jaučia ryšį su kitais, o kiti – ryšį su juo. Tai suteikia pilnatvės jausmą. Iki tol gyvename neišgirsti, nesuprasti ir pan.
Na, kol idėjos bręsta, drąsuoliai kuria privačias mokyklas, bando, mes šeimoje negalime stovėti vietoje. Tad pasirinkome ugdymo šeimoje kelią, kuriame vienaip ar kitaip atsiranda žmonių, kurie taip pat ieško tinkamos dirvos savo šeimos vertybės auginti.
Tikiu, kad verta ugdyti teisingą vaiko mąstymą, nes jis gali būti tas vienintelis, kuris kitokiu mąstymu išspręs ateities krizes. Ši mintis suteikia vilties.