Kalbant apie priklausomybes, reikėtų pradėti nuo to, kad mes visi jų turime. Pati pirmoji priklausomybė – vaiko ir tėvų. Žinome koks nelengvas būna atsiskyrimas.
Tik dalį priklausomybių įvardijame kaip neigiamas (alkoholis, cigaretės, narkotikai, vaistai, seksas). Tačiau gali būti priklausomybė apsipirkimams, sportui, maistui, feisbukui, žaidimams ir t.t.
Tad pažvelgti reikėtų giliau – kodėl jos kyla mumyse ir ką net nesąmoningai bandome jomis maskuoti.
Modernus pasaulis mus verčia daryti dalykus, kurių iš tikro nenorime. Žmonės yra verčiami vartoti ir priklausyti nuo vartojimo. Verslas tik ir orientuojasi į tai, kad žmonės pirktų kuo daugiau, niekas negalvoja apie žmogaus emocinę būklę, spaudimą ir jaučiamą stresą. Reklama taip pat prisideda savo poveikiu. Visa tai ir priveda žmogų prie taško, kad jis nori pabėgti nuo savęs, savo minčių.
Šiandien dauguma žmonių nebejaučia gyvenimo džiaugsmo. Ir baisiausia, kad nėra iš kur jo gauti. Anksčiau žmonės džiaugėsi mažais dalykais, jiems to pakako. Jų norų lygmuo buvo kur kas primytivesnis. O ir pati kultūra stengėsi kelti pakilią gyvenimo dvasią. Žmonės nueidavo į teatrą, muzikos koncertą, pažiūrėdavo gerą komediją ir sužadindavo tą vidinį džiaugsmą. O šiandien?
Mūsų norai nepasotinami. Žmogus nebegali užsipildyti. Jis bando keliauti, pirkti įvairius dalykus, dirbtinai pasikelti sau nuotaiką, tačiau niekas nepadeda. Jis nebežino kaip pajausti tikros laimės jausmą. O dar ir visuomenėje matome tik neigiamą žmonių elgesį, kuris atsispindi visose mūsų gyvenimo stityse: muzikoje, teatre, internete, net savo artimoje aplinkoje. Tiesiog nėra kur pabėgti. Reikia ramios vietos, kurioje jaustume ramybę. Ir čia į pagalbą ateina įvairūs dalykai, kurie tam kartui nuramina, tarsi apgauna mus pačius. Per laiką tai tampa įpročiu ir galiausia – priklausomybe.
Ką su tuo daryti? Pirmiausia, priimti tai kaip naują mūsų gyvenimo etapą, kuriame turime išmokti suprasti save ir kitus. Visi ieško vidinės ramybės. Tad paieškos ir turėtų prasidėti čia – kur ją rasti, kaip būti tinkama aplinka savo mylimiems žmonėms.
Taip pat, pajausti, kad vidinė tuštuma kyla, jog pradėtume ieškoti ko dar nematome šiame pasaulyje, ką darome ne taip, kur dingo mūsų vidinė energija, tas gyvenimo džiaugsmas.
Aš tikiu, kad nusipelnėme gyventi laimingai, tik vis dar pakankami nesubrendome tą laimę atrasti, priimti. O gal jau esme pasiruošę?
