Neseniai su vyru aptikome dar vieną labai svarbų dalyką vaikų auklėjime, kurį tiesiog turime perduoti savo vaikams.
Nekart rašiau, kad šiuolaikiniai vaikai pasaulį suvokia kitaip negu mes, todėl ir veikia jame kitaip. Ir čia labai reikalingos mūsų pastangos juos integruoti į gyvenimą taip, kad jie kuo mažiau išstumtų kitus žmones iš jų komforto zonos ir patys jaustųsi gerai. Kodėl?
Nes šiandien tiesiog trūksta tarpusavio pagarbos. Neseniai draugai dalinosi nemalonia patirtimi kaip svečiuose apsilankę jų giminaičiai su vaikais padarė nemažai materialios žalos. Kol tėvai šnekučiavosi, vaikai ,,nuleido garą”, darydami viską, kas jų namuose draudžiama: šokinėjimas ant lovos, sienų tepliojimas, triukšmas, visiška ,,laisvė” vidiniam žvėriui ir tėvų abejingumas.
Per didelė tėvų vaikams suteikta laisvė dažnai priveda vaikus prie kenksmingo elgesio ir, svarbiausia, jie gal net nesuvokia, jog tai blogai ir yra visuomenėje nepriimtina. Niekas jiems to nepasako, o jei ir pasako kokia teta gatvėje, bandydama perauklėti svetimą vaiką, vaikai jos negirdi. Nes kalbėti reikia ne su vaikais, o jų tėvais. O šitą dažnai irgi norima apeiti.
Kartą viename seminare apie vaikų auklėjimą išgirdau nuostabią frazę: ,,Vaikas padarė kažką netinkamai? Kaltas ne jis, o tėvai, kad ,,neįrašė” tinkamos programos kaip elgtis tokioje situacijoje ir vaikas elgėsi kaip jam atrodė gerai tuo metu.”
Taigi, dažnai vaikai elgiasi nederamai, nes arba nežino kaip elgtis, arba mato tokį suaugusiųjų elgesį ir jį atkartoja. O ir šiandien tėvams sunku net užsiminti, kad jų vaikas kažką nepriimtino padarė. Tai labai opi problema visoje visuomenėje.
O kai pagalvoju, kad kažkada tie vaikai bus suaugę ir savo pavyzdžiu mokys kitas kartas… Nežinau kaip jums, bet man norisi sustabdyti tą užburtą ratą ir kiek pavyksta vaikuose suformuoti požiūrį, kad gyvenime reikia būti lanksčiam, prisiderinti prie situacijos ir nuolat viską tikrinti iš naujo. Svarbu žinoti, kad žmonių nuomonės dažnai kinta (pagal naujus norus, nuotaiką ar situaciją) ir kartą duotas leidimas (pvz. kažką paimti) kitą kartą gali nebegalioti. Tik taip galima išvengti didelių skausmingų susidūrimų ateityje.
Žinoma, būtų tobula, kad sugebėtume gyventi laikydamiesi vienos ir tos pačios nuomonės, bet stebėdama visuomenę, matau, jog tampa labai sunku nuspėti žmones. Net užsakęs paslaugas negali būti tikras, kad rangovas nepersigalvos…
Tai įsivaizduojate kaip sudėtinga mūsų vaikams suprasti tokį pasaulį? Jokiu būdu negalime palikti jų vienų tame, net jeigu ir patys pavargome nuo visko.
Manau, kad tikrai tik laimėsime, jeigu vaikus auklėsime taip, kad jie pažintų kokia yra žmogaus prigimtis, jo mąstymo algoritmas, kas yra netinkamas elgesys visuomenėje ir kokios pasėkmemės tavęs laukia už tai, kaip gerbti kitų žmonių asmeninę erdvę (ar tai būtų jų namai, ar vidinis pasaulis).
Tikrai nelengva užduotis, bet kito kelio nematau.
Klausimas sau: ,,arba auginame dorus žmones, jaučiančius aplinką, arba būsimus vandalus, kuriems nėra nieko šventa.“
Ir šis pasirinkimas galioja kiekvieną sekundę…