Pastaruoju metu dažnai pokalbiuose pasisuka kalba apie pokyčius mūsų gyvenime. Su draugais dalinamės mintimis apie sąmoningo žmogaus būtinybę visose srityse. Nes kitaip mums, žmonėms, šakias!
Kartais tokios mintys gali skambėti tarsi ,,aukštos frazės”, bet gerai apsižvalgius viskas akivaizdu ir pastebima net mūsų kasdieniniame gyvenime.
Pavyzdžiui, po didžiųjų švenčių neplanuotai atsidūriau ligoninėje, vaikų skyriuje. Ir pastebėjau įdomų reiškinį.
Sesutės, gydytojai rūpinasi tarsi tik vaikų biologiniais kūnais. Tarsi jų užduotis – kuo greičiau ,,pataisyti mašinas” ir paleisti pacientus namo. Ir tai atlieka kaip ir puikiai: įveda kateterius, atneša vaistus, stebi, padeda, kur reikia paspaudžia vaiką, kur reikia – nesikiša. Kaip ir priekaištų nėra.
Bet… bet realiai, už kiekvieno žmogaus (tiek vaiko, tėvų ar darbuotojų) egzistuoja to žmogaus pasaulis, jo baimės, įgūdźiai, norai, mintys, svajonės ir t.t.. pasaulis, kuria turi atrasti vietą tarp kitų pasaulių, sudarydamas visumą.
Turėjau laiko susimąstyti kaip iš tikro tiems dalykams visuomenėje nėra vietos. Nėra svarbos. Mes tikrai puikiai aptarnaujame tą žemesnį, biologinio kūno lygį, bet tai, kas mus skiria nuo gyvūnų, lieka net nepastebėta. Ir tai ne kalba, išvaizda ar protas. Tai, kaip rašė Maria Montessori, sugebėjimas pasirūpinti kitais, gebėjimas planuoti, pasirinkti, tobulėti.
Daug tokių situacijų aplinkui vyksta, kuomet matai, jog yra atliekama kažkas mechaniško, o to dvasinio, žmogiško faktoriaus ir trūksta. Ir kas tada? Tada mes tai jaučiame. Mes nepatenkinti. Mes nelaimingi. Mes jaučiame poreikį turėti žmogiškus santykius.
Įdomu tai, kad dažnai net nereikia daryti papildomų veiksmų, užtenka savo viduje susitvarkyti su nusiteikimu, bei požiūriu į kitus. Tik taip ir tampama žmogumi. Tik taip atsiranda tas ,,mistinis” žmogiškasis pasaulis, kuriame yra vietos kur kas gilesniem dalykam negu tik ,,mašinos” patvarkymas. Pasaulis, kuriame visi individualūs pasauliai randa sau vietos.
Aš labai noriu tokio kobybiško gyvenimo. O jūs?