Kurdami natiurmortus vaikai užmezga tam tikrą ryšį su savo objektu. Jie praleidžia ne mažai laiko atidžiai žiūrėdami, stebėdami objetus. Tada vaikai savo supratimą apie temą išreiškia popieriuje, pirmiausia pieštuku nubraižydami eskizus (kontūrus), o tada pridėdami spalvų.
Parinkau citrinas, nes mokėmės apie vaisius. Taip pat man svabu, kad objektai būtų ryškūs, aiškių linijų bei spalvų.
Kuriant kompoziciją natiurmortams galima įsivaizduoti, kad ji yra tarsi meno kūrinys dailės galerijoje: pusiausvyra, spalvų deriniai, tekstūros ir pan. Vaizdas turi sužadinti visus pojūčius. Reiktų pasistengti, kad aplink fone nieko bebūtų (galima pridengti vaizdą popieriumi ar audėklu).
Tapant, pvz. gėles, rekomenduojama turėti padidinimo stiklą, kad vaikai galėtų matyti detales ir gauti įkvėpimo naujoms formoms bei atspalviams.
Pirmiausia, pakviečiau vaikus užmegzti ryšį su tiriamuoju objektu – citrinomis bei skarele. Atidžiai pažvelgti, liesti ir pauostyti.
Atkreipiau dėmesį į spalvas, tekstūras. Kaip skiriasi tos pačios citrinos atspalviai apšviestoje vietoje ir kaip šešėlyje. Kokios tekstūros bei atspalvių yra skarele. Aptareme formas, kaip jos tarpusavyje dera, kas jas skiria. Tada neskubant pieštuku pažymėjome pagrindines objektų formas, kontūrus. Jeigu vaikai nežino, svarbu paaiškinti kuo skiriasi eskizavimas nuo piešimo. (Kad nepieštų visų detalių pieštuku, nes viskas užsidengs dažais. Mes tik pasižymime išorines linijas.).
Kiekvienas užsiėmimas turi savo tikslą. Kartais tai labiau išsiaiškinti struktūrą – tada daugiau laiko skiriame eskizavimui (piešiame net iš kelių rakursų). Šiuo atveju mane domino spalvų kompozicija ir tekstūros (priklausomai nuo vaikų įsitraukimo).
Tapyti pradėjome nuo didelių plotų, o tik vėliau grîžome prie detalių, kas vaikams nebuvo lengva užduotis.
Ne kartą teko priminti vaikams remtis kompozicija, o ne tapyti iš galvos. Ir štai kas mums gavosi:
