Kiek pamenu dažniausiai piešiamas tėvo vaidmuo šeimoje – uždirbti pinigų, o vaikų auklėjimas – tai sritis, paliekama moteriai.
Iki šiandien 🙂.
Šiandien daug vyrų dirba nuotoliniu būdu, iš namų. Ir šis pokytis visos šeimos gyvenime labai jaučiamas. Dabar tėtis grįžta namo ne tik permiegoti, o jis yra visada namie.
Ir pati situacija verčia abu tėvus prisiimti atsakomybę uź vaikų ugdymą. Dalyvauti abiems.
Bet ką gali duoti tėvas, kuris ilgus metus rūpinosi tik šeimos gerbuviu, nebuvo ruošiamas būti mokytoju savo vaikams? Jam tai nauja patirtis ir šeima turėtų jį suprasti ir palaikyti. Visi kartu turime to mokytis.
Aš savo vaikuose matau, kad tėvas šeimoje turi suteikti mokymosi ir ryšio su kitais žmonėmis svarbą. Jis turi rodyti pavyzdį kaip bendrauti su žmonėmis, kaip juos vertinti, tinkamai elgtis tam tikrose situacijose. Kai vaikai mato tėvo pavyzdį, jie jį realizuoja savo gyvenime.
Aš pamenu, kad mama kalbėdavo labai daug, bet užtekdavo kelių tėvo žodžių ir viskas buvo aišku, kad prisidirbau ir nėra ko vesti derybų.
Tik tapusi mama atradau, kad tėvo vaidmuo ir yra tas rimtumas, tvirtas požiūris į gyvenimą.
O kaip mama? Galbūt anksčiau taip nesijuto, bet dabar jaučiasi kokia ji svarbi. Mama suteikia šilumos, saugumo jausmą, jis viską taip švelniai užkloja savo meile.
Todėl akivaizdu, kad vaikų ugdyme turi dalyvauti abu tėvai. Tėvas suteikia rimtumo, o mama šilumos.
Abu tėvai turi dirbti išvien. Abu turi suprasti, kad jiems abiems vaikas yra svarbus. O vaikas turi priimti abu tėvus kaip vieną struktūrą, vieną nuomonę, vieną ugdymą, vieną kryptį. O ne vieną kaip policininką, o kitą – globėją. Todėl jeigu tėvas nedalyvauja procese, yra labai sunku tinkamai auklėti vaiką. Jis mato tik vieną medalio pusę, nors yra abiejų tėvų rezultatas. Tiek emociškai, tiek fiziškai.
To nepasieksime per vieną dieną, bet turbūt verta išnaudoti karantiną kitokio gyvenimo pagrindams kloti (ar stiprinti). Gyvenimo, kuriame abu tėvai vieningi, abu derinasi tarpusavyje, abu domisi ir abu stengiasi 🤝.
