Kaip tobulai užkoduotas žmogaus gyvenimas: nuo pirmųjų gyvenimo dienų jis patenka į jį mylinčią aplinką, iš kurios mokosi visko: nuo kūniškų poreikių įgyvendinimo iki žmogiškų vertybių. Mažas vaikas žvelgia spindinčiomis akimis į savo tėvus ir jais žavisi, nori būti kaip jie. Jam atrodo, kad su tais žmonėmis jis iki pasaulio krašto keliautų! Deja, tai baigiasi. Gauname bandomąją versiją paragavimui, kad žinotume ko siekti 😁.
Tai kaip būti autoritetu savo vaikams?
Kadangi visada ieškau priežasčių, tai ir šiam klausimui skyriau nemažai laiko ir eksperimentų 🤓.
Pradėti reikėtų nuo to, kad ansktesnės kartos ir ši karta yra visiškai skirtingos. Žmonija vystosi laipsniškai. Anksčiau tėvai buvo labiau subrendę, žinojo daugiau negu vaikai. Visiems buvo aišku, kad viską kontroliuoja tėvai, valdžia buvo jų rankose. Nebuvo tokių drastiškų ir staigių pokyčių gyvenime, todėl tėvai jau iš anksto žinojo vaikų ateitį: mokykla, studijos, darbas, šeima, vaikai ir t.t. Jie patys tai praėjo ir galėjo teisingai nukreipti vaikus.
Bet paskutines kelias kartas mes esame sumaištyje, kuri priklauso nuo mūsų vidinių norų, minčių, pasiekimų vystymosi. Ši karta iš tiesų yra kitokia su savo savybėmis, reikalavimais. Taip pat ir gyvenimo sąlygos nuolat kinta. Nebegali būti užtikrintas, kad kol studijuosiu tam tikrą specialybė, ji bus reikalinga.
Čia turbūt dažniausiai ir kyla problema, kad susikerta du skirtingi pasauliai: ankstesnios kartos ir dabartinės, ir abi jos nesupranta viena kitos, bando ,,apvilkti” viena kitą savo įsivaizdavimais, patirtimi.
Jeigu atsitraukiu ir pažvelgiu kokiame pasaulyje gyvena mūsų vaikai – tai matau, kad tai kaip diena ir naktis skiriasi nuo to, kaip gyvenau aš pati.
Anksčiau žmonės gyveno savo šalyse, apribotose vietose. O dabar viskas tapo atvira visame pasaulyje, kuris tampa globalus (tas pats maistas, panašėja kultūros, bendros kalbos). Vaikai tame vystosi. Jiems tai jų gyvenimas. Taip pat visos technologijos skirtos šiai kartai, vaikai tam sutverti ir jiems visa tai natūralu. Taigi, ši karta turi stiprų ryšį su šiuo pasauliu ir ankstesnės kartos nėra jų įkvėpiantys pavyzdžiai.
Ir manęs tai netenkina. Man nesinori visiškai susvetimėti su savo vaikais, aš svajojau, kaip su dukra aptarinėsime jos pirmąjį pasimatymą ar sūnus pasakosis apie jo paaugliškus išgyvenimus. Ir jaučiu, kad vaikams taip pat reikia tėvų, kurie lydėtų juos, patartų, išklaisytų.
Jiems reikalingas tėvų palaikymas ir jis turi būti teisingoje vietoje. Manau, kad turiu ugdyti save, kad pažinčiau šiame pasaulyje egzistuojančius dėsnius (gamtos) ir tada auklėjimo pagalba galėsiu duoti vaikams galimybę atverti naują gyvenimą.
Šiandieninis gyvenimas yra tikra sumaištis, supanti mūsų vaikus. Ir jeigu vaikas žinos, kad jo tėvai supranta jį supantį pasaulį ir nuolat kreipia jį teisinga kryptimi, ir kad jis gali pasitikėti savo tėvais, tada jis matys savo tėvus didelius ir protingus, kupinus išminties, kurios jam reikia šiame pasaulyje. Ir tėvai bus autoritetas, kai jie iš tiesų turės teisingą požiūrį į gyvenimą.
O koks jis? Šitą jau turime patys atrasti. 🏔🤞🏻