Fejerverkų nušviestas dangus visada sužadina jausmus. Trumpa, romantiška akimirka, po kurios neišvengiamai ateina apmąstymai apie metus – apie visus iki šiol nugyventus. Panašiai kaip per gimtadienį, tik vietoj torto žvakučių šįkart tiksi laikrodis, o vienu metu į dangų žvelgia šimtai žmonių. Vieni mato žvaigždes, kiti – spalvotas šviesas. Visi laukia perėjimo.
Iš vienos pusės – nieko ypatingo: buvo diena, bus vakaras, ir vėl ateis kita diena. Iš kitos – jaučiasi kažkas daugiau. Galbūt su metais darausi jautresnė, bet tą akimirką, mušant dvylikai, bendras žmonių tinklas tarsi suaktyvėja. Nesunku nuspėti, kad kiekvienas širdyje kažko nori. Ir po to ištisus metus to sieks.
O ko noriu aš?
Žvelgiau į vaikus, vyrą ir staiga labai aiškiai supratau: noriu išmokti dėkingumo už tai, ką turiu. Ne mintimis, ne žodžiais, o būsena. Tą akimirką buvau visiškai tikra – mano gyvenimas yra tobulas. O visa atsiskleidžianti netobulybė nėra problema. Ji tik kelias į dar gilesnes dėkingumo būsenas.