Ar tai sumenkinimas ar komplimentas? Jei atvirai, dar vaikystėje būti kitokia man visai patiko. O gal nebuvo kito pasirinkimo, tiesiog per daug girdėjau ,,Tu kitokia. Tu keista. Būk normali, ką?”.
Bet tada negalvojau kodėl, kai kuriems žmonėms taip nutinka, kad jie išsiskiria iš kitų. Šiandien tai tampa labai opi problema, todėl dirbant su vaikais, manau, kad labai svarbu atpažinti šio reiškinio šaknį.
Aš visa tai matau labai paprastai. Nesirengi taip, kaip dauguma – tu kitokia. Negyveni kaip dauguma žmonių, paveiktų tam tikro informacinio lauko – tu kitokia. O jei dar ir nepaklūsti mano valdžiai – tu klaida! Tu sisteminė klaida, kuri mano pasaulyje negali egzistuoti.
O taip! Žinau, kad esu klaida, vertinant pagal tam tikrų žmonių vertybių skalę, gyvenimo būdą, jų pasaulėžiūrą ir suvokimą, kaip reikia gyventi. Juk kiekvienas žmogus vertina kitą tik pagal tuos duomenis, kuriuos turi pats savyje. Jeigu susidūriau gyvenime tik su kvadratu ir apskritimu, tai pamačius trikampį sieksiu priskirti jį prie vienos iš dviejų man žinomų formų, o jeigu nepavyks – pavadinsiu trikampį klaida ir nurašysiu kaip nenormalų. Taip veikia mūsų prigimtis. Tokia programa. Jau įsivaizduoju, kaip sunku suvokti dalykus teisingai, nes priskiriu juos tik savo šablonams, o naujų iš išorės nepriimu.
Labai gaila, kad nuo mažų dienų mūsų nemoko priimti visko gyvenime kaip svarbias pasaulio sudedamąsias. Juk patirdamas nežinomus dalykus, atrasdamas neatpažintus reiškinius žmogus plečia savo vidinę pasaulėžiūrą, o tai jį daro įvairiapusiška asmenybe, kuri geba lanksčiai prisitaikyti ir laimingai gyventi tiek greta vienodų, tiek ir kitokių žmonių.
Mane įkvėpia astronautų pavyzdys, kuomet jie pakyla į kosmosą, juose įvyksta vidinis paichologinis lūžis: jiems mūsų Žemės rutulys matomas kaip vienas organizmas, išlaikantis pusiausvyrą, atsveriantis visus pokyčius, papildantis, veikiantis išvien. Nors mums, žmonėms, ,,ant žemės” dar sunku pamatyti tą ryšių sistemą, tačiau sunkumai santykiuose, sveikata, problemos darbe ar net visuomenėje po truputį parodo, kad artėja nauja epocha, su nauju požiūriu. Tai tvyro ore. Juk negalime visąlaik gyventi vis liūdniau ir liūdniau?
O kol rasime raktą į laimingą gyvenimą, tenka mokytis pasitikėti savimi ir padėti bent jau vaikams suvokti pasaulį kiek įmanoma plačiau.