KAIP UGDYTI SKAITYTOJĄ
Yra tokia tema vadovėlyje „Kaip ugdyti jaunąjį skaitytoją“. Aš, kaip integralaus auklėjimo šalininkė, netikiu stebuklais: vaiko ugdymas vyksta per jį supančią aplinką. Tikiu, kad mokytojai visaip stengiasi sudominti vaikus skaitymu – skanėstais, lipdukais ar gerais pažymiais. Bet vos uždarius kabineto duris, vargu ar vaikas veržiasi prie knygos.
Nekaltinčiau ir telefonų kaip pagrindinio priešo. Pavyzdžiui, pas mus vaikai savaitgaliais turi žaidimų laiką, o savaitės bėgyje kartais pažiūri kažką per televizorių ne tik pamokoms. Juk suaugę irgi taip daro. Tačiau didžiausia bausmė vaikams būtų, jeigu nebeleistume skaityti knygų.
Kas mėnesį namo parsinešame be galo daug knygų. Žinoma, dalis jų – paveikslėlių ar pažintinės. Tačiau visi jau pripratome prie tų tylių kelių dienų, kai atsinaujiname namų biblioteką.
Supraskite teisingai, tikiu, kad visi žmogaus sukurti dalykai yra įrankiai kiekvienam mūsų susikurti namus, savo vidinį pasaulį. Jie aplink mus, tik visada reikia žmogaus, kuris vieną ar kitą dalyką tau pasvarbins, parodys jo vertę ir viskas.
Tad faktas, jog visi trys vaikai mėgsta skaityti knygas – tai didelio darbo pasekmė.
Jau vieša paslaptis, kad ryšys su vaiku ir tai, kas jį domina, yra gyvybiškai svarbu. Lygiai taip pat svarbu knygas ir skaitymą (kaip ir bet kurį kitą dalyką) paversti ne tikslu, o priemone: sužinoti kažką naujo, patirti tai, ko realiame gyvenime nėra, pabūti su savimi ar įsijausti į mėgiamą veikėją. Galų gale šie įgūdžiai padeda ateityje pažinti save, atrasti savo vaidmenį ir funkciją pasaulyje.
Štai čia ir slypi darbas: domėtis, ką vaikas skaito, pasiūlyti nupiešti, suvaidinti ir pan. Atrėžti dalį savo asmeninio laiko – kaip investiciją ateičiai.
Gyvenimas parodė, kad nieko „iš dangaus“ nebūna. Viskam reikalingos pastangos ir įdirbis. Taigi pirmiausia iš tėvų, kaip artimiausios vaiko aplinkos, turi spinduliuoti skaitymo svarba ir susidomėjimas knygomis. Nebūtinai tonomis, tiesiog nelaikyti to seniena…
Kai vaiką supa tarsi debesis, kuriame kalbame apie skaitymą, informaciją, vaizduotę, jis pats panori išbandyti ir būti to dalimi.
Reikšmingas dalykas – nuo pradžių parinkti tinkamas knygas: ne per sunkiai skaitomas, pagal amžių. Pas mus sūnus skaito 12 metų vaikams skirtą literatūrą, todėl dukra, konkuruodama, irgi pasičiupo „Hario Poterio“ knygą. Dieve, pagalvojau, knyga stora, raidės mažos. Ir taip, po kelių dienų ji pareiškė, kad skaityti nepatinka. Niekas nekomentavo.
Kai buvome bibliotekoje, parinkau kelias knygeles pagal jos pomėgius ir amžių. „Žiūrėk, kokios gražios iliustracijos, ir dar istorija apie lapiną – kaip tik tau patinka“, – pasakiau ir grąžinau knygą į lentyną. Dukra pasiėmė ir susižavėjimas grįžo. Suveikė du dalykai: mano „reklama“ ir tinkama jos amžiui knyga.
Aš mąstau taip: patirtas malonumas turi viršyti įdėtas pastangas, kitaip vaikas greitai demotyvuojasi.
SKAITYMAS KARTU
Vis dar skaitome kartu, įkvėpti Charlotte Mason. Tiksliau – aš skaitau garsiai, o vaikai klauso. Mažasis sūnus jau neįsivaizduoja kitaip, nes šį įprotį diegėme dar iki jam gimstant.
Įprotis – dar vienas sąjungininkas. Nuo mažumės skaičiau vakarais. Kai laukiausi, labai pykino, bet sukaupusi jėgas tęsiau iki galo (dar dabar negaliu paimti į rankas „Džordžas ir Visatos paslaptys“ – gera knyga, bet mane ima pykinti 🙂 ). Gimus kūdikiui perėjome prie audio pasakų („Vakaro pasaka“). Beje, tai labai praplėtė žodyną ir literatūros įvairovę. Klausome jų iki pat dabar, tik vyresnėlis jau vakarais skaito sau atskirai.
Grįžtant prie bendro skaitymo, renkuosi „gyvąsias knygas“(angl. living books). Skaitėme „Polianą“, „Anę iš Žaliastogių“ ir baiginėjame „Juodąjį Gražuolį“. Tada imsime ,,Mažosios moterys”. Šios knygos puikiai tarnauja ir kalbant apie vertybes bei etiką. Taip pat jos padeda ugdyti atpasakojimo ir suvokimo įgūdžius.
Nepaprasta patirtis, kai mano trys klausytojai naudoja visiškai skirtingas technikas ir atpasakoja savaip. Ir priminsiu: tai kelių metų įdirbis. Jeigu prieš dvejus metus sūnus negalėjo atpasakoti nė žodžio, šiandien sulaukiu glausto siužeto atpasakojimo, papildyto samprotavimais.
SKAITYMAS – PAGALBA GRAMATIKAI
Pamenu, taip nerimavau, kaip išmokyti vaiką dialogo skyrybos. Ir tada netikėtai radau užrašus (kurti žaidimo metu), kuriuose sukurti dialogai tarp veikėjų ir užrašyti su visais skyrybos ženklais. Kadangi vaikas daug skaito, tie šablonai natūraliai įsimena ir vėliau atsikartoja rašant.
Taip yra ir su kitomis gramatikos subtilybėmis: skaitymas tampa raktu į „intuityvią gramatiką“, kurią vėliau mes tiesiog įvardijame taisykle.
O ką vaikai skaito?
Su pirmoke mes skaitome tai kartu, tai ji pati varto, paskaitinėja. Labiausiai jai patiko Holly Webb serija apie kačiukus ir šuniukus… Lengvai skaitosi 🙂 Mėgsta ir pažintines knygas, kartais sudėtingesnio siužeto, kaip ,,Mergaitė su šautuvu”. Keletas knygelių, kurios pamilo mūsų lentynas:
Pradėsiu nuo sūnaus, keletą knygų parenku aš, kitas – renkasi pats. Kelių mėnėsių laimikis, vaiko išsirinktas, buvo A.F.Steadman serija ,,Skandaras”. Tai maginės fantastikos serija vaikams ir paaugliams apie berniuką Skandarą Smitą, kuris svajoja tapti vienaragio raiteliu ir patenka į paslaptingą Vienaragių salą. Tai ne „mieli“ vienaragiai: čia jie laukiniai, pavojingi, o raitelių pasaulis pilnas išbandymų, varžybų, paslapčių ir tamsios magijos. Kiekviena dalis kelia statymus vis aukščiau – nuo pirmojo patekimo į raitelių elitą iki kovos su grėsmėmis, kurios gali sugriauti visą salos tvarką.
Tai labiausiai įtraukė į skaitymą. Kitos ne mažiau įdomios knygos (iš vaiko atsiliepimų):
- „Malamandra“ (Thomas Taylor)
Miglėtas pajūrio miestelis, dingę tėvai, paslaptys ir jūros pabaisos legenda. Detektyvinė nuotaika + daug atmosferos. - „Istorijų vagys“ (James Riley)
Du vaikai gali patekti į knygų pasaulius, o kažkas ima vogti pačias istorijas. Greita, žaisminga, su „dar vieną skyrių“ efektu. - „Norų medis“ (Katherine Applegate)
Šilta, trumpa, bet gili istorija apie seną medį, vaikų norus ir tai, kaip bendruomenė mokosi priimti kitokį. Puiki pokalbiui po skaitymo. - „Small Wonder“ (Ross Montgomery)
Kelionė su broliu ir arkliu, pavojai, ištvermė ir pasirinkimai. Nuotykių istorija su stipriu „širdies“ sluoksniu. - „Šauniojo penketuko nuotykiai“ (Enid Blyton)
Klasikinė „paslaptis + draugystė + šuo“ formulė. Lengva, aišku, smagu – kai norisi patikimo nuotykio be sunkių temų. - „Baltoji iltis“ (Jack London)
Klasika apie laukinę prigimtį, žiaurumą ir prisijaukinimą. Rimtesnė, lėtesnė, bet paliekanti ilgą aidą.
KAIP TAPTI SUPERHEROJE?!
Neabejoju, kad mano ilgas įrašas sužadino mintį: „Pritariu, bet po galais – iš kur man tiek energijos gauti?“ Kartais taip pagalvoju ir aš, bet tada pajuntu, kaip tokios mintys sekina, siurbia likusią motyvaciją.
Esu mama. Pasirinkau ugdyti savo vaikus. Šiuo metu tai viena iš mano funkcijų. Tai mano pareiga, todėl šioje vietoje nepasitikiu vien vidiniais norais ar intuicija. Pamenate – rezultatas turi viršyti įdėtas pastangas. Kitu atveju žmogus greitai palūžta. Prigimtis pati savaime įkalina klausimų labirintuose: „O kaip aš? Kam to reikia?“
Man padeda trumpa pauzė nuo pačios savęs. Nueinu pas vaikus, stebiu, ką jie veikia, bandau sąmoningai pamatyti jų pasaulį. Vaikai pajaučia mane – pradedame bendrauti, ir po truputį užgimsta ryšys. Tada vėl norisi prisidėti prie jų gerovės. Juk jie nieko kito neturi.
O visų labiausiai padeda mintis: „Kiek investuoji meilės į vaiką, tiek net egoizmui lengva mylėti – nes tai tu.“
Žingsnis po žingsnio funkcijos atranda savo veikimą, kaip ir mes atrandame tikrąją save.
Sekmės mums!
1 klasė
Pradėsiu nuo labai nelogiško dalyko – mylėkite savo vaiką ir jis pats jums parodys kokiu būdu mokyti tai, ko jūs norite.
Asmeniškai, manau, kad per anksti ir per daug tikimasi iš pirmoko. Daug dalykų jame tik formuojasi, jis negeba suvokti pačios idėjos. Ačiū likimui, kad turime galimybę prie tikslo priplaukti savo metodais.
Su pirmoke mes tris kartus per savaitę turime rašymo pamokas (susipažįstame su dailyraščiu). Nereikalauju rašyti po puslapį tų pačių raidžių. Pagal jos charakterį, ji to nedarys. Gudrauju. Kartais raides rašome smėlyje, kartais prašau sukurti kokią istoriją ir bent vieną žodį parašyti rašytinėmis raidėmis. Būna – aš rašau, o ji tik stebi. Neprašau pakartoti, bet žinau, kad ji įsidėmi. Kai būna pasiruošusi – atkartoja. Bet savo tempu.
Nors pirmoje klasėsje pas mus vyrauja żaidybinės formos, aš stengiuosi išlaikyti dienos ritmą. Iki šiol ji galėjo visą dieną żaisti, trumpam prisėsti prie kažokių užduočių, o dabar po truputį formuoju įprotį, kad augame ir mokymasis yra viena iš vaiko pareigų.
Tai nevyksta tik su rašymu. Bendrai, mes turime įgūdžių formavimo užsiėmimus, per kuriuos ugdome valią, dėmesingumą, dabar pradėjome kalbėti apie vaizduotę.
Disciplina ir pasikartojantis ritmas – tai saugumas. Tai gebėjimas atidėti ,,noriu” ir pirma padaryti ,,turiu”.
Tai taip mes po truputį integruojame lietuvių kalbos rašybą. Su kūryba… na, pasisekė, nes vaikas turi be galo lakią vaizduotę. Tada tenka sukti galvą kaip ją nukreipti, mat užduotys vadovėlyje nepatenkina šio poreikio. Tad mes jungiame piešimą su rašymu (komiksai, atvirutės, kvietimai, laiškai). Nevarżau žaidimų, o dabar jų atsiranda vis įdomesnių, nes mokame skaityti ir rašyti! Tai leidżia kurti slaptus kodus, rašyti žinutes broliui, palikti staigmenas tėvams ir pan. Kokia istoriją neseniai mano garbiai sukūrė (gramatikos klaidų netaisau, kai vaikas tiesiog nori atsipalaiduoti kurdamas):
Tikiu, kad nuo mūsų taikomų ugdymo metodų priklausys ar vaikas pamils kalbą ar visąlaik purtysis kaip nuo nemalonios patirties. Ne visada vaikas žino ir nori to, kas jam geriausia.
P.S. panašia tema rašiau naujienlaiškyje ,,Vaiko noras nėra kompasas”. Greitu laiku prenumeratorius pasieks dar vienas laiškas apie individualų vaiko ugdymą, kaip ugdyti vaiką pagal jo būdą, kaip tai darome praktiškai savo šeimoje. Norite gauti ir jūs? Prenumeruokite: https://ugdymasirauklejimas.lt/home/naujiena-%f0%9f%96%a4-naujas-zingsnis-musu-bendras-naujienlaiskis/
4 klasė
GRAMATIKA
Viename įraše jau rašiau, kad lietuvių kalbos mes mokomės „iš viršaus žemyn“. Tai yra: pradėjome nuo teksto, pastraipos, sakinio, žodžio, garso… Vis ranka pabraižydavau schemą, kol galiausiai kilo išganinga mintis – sudėti viską į vieną lapą! Kai sūnui duodu kokias užduotis, prašau parodyti, kur mes dabar esame, kuri stotelė. Jeigu, tarkim, užduotis – asmenuoti esamojo laiko veiksmažodį, tada vaikas sustoja ties „KALBOS DALIS – VEIKSMAŽODIS“. Ši stotelė jam primena, kad veiksmažodis turi laikus, asmenį, skaičių, bendratį. Tada susiaurina dėmesį iki esamojo laiko.
KAIP IR KADA NAUDOJAME
Pradėjome nuo teksto skaitymo, tada po truputį skaidėme pagal nurodytus punktus. Kai vaikas pamatė visą apimtį gramatikos, grįžome į pradžia, tik su daugiau detalių.
Man idealiausiai suveikia, kai pirma imu ne pratybų užduotis, o bet kokį tekstą iš vaiko mėgstamos knygos. Padarau puslapio kopiją. Kiekvieną naują temą pradedame nuo visumos (TEKSTAS), tada sustojame ten, kur gilinsimės.
Tris kartus per savaitę imu to periodo temą (šiuo metu – daiktavardis, jo linksniavimas, tada seks būdvardis). Čia primenu sąraše, kad esame ties KALBOS DALIMI.
Kartą per savaitę darau įvairių temų rinkinuką, tada vaiko prašau, perskaičius užduotį, parodyti, kuri bus mūsų stotelė, ką darysime.
Man asmeniškai, kai buvau mokinė, iki pat dvyliktos klasės nebuvo aiškiai suvokiama ta gramatika. Mokiausi puikiai, bet labiau intuityviai. O kai vaikas reikalauja aiškumo ir struktūros, tikiuosi, padės matyti visą apimtį.
Nesu lietuvių kalbos mokytoja pagal specialybę. Kol kas įpusėjau ketvirtą klasę, tad atitinkamai ir susidėjau informaciją „į lentynėles“.
Mes, ugdantys šeimoje, tikrai turime privilegiją nevedžioti vaikų ratais kvadratais po temas, o judėti lėtai, užtikrintai ir metodiškai. Spėju didelėse ir įvairiapusiškose klasėse mokytojams to būtų tiesiog per daug.
Šį sąrašą galima naudoti ir stebėsenai, dėti varneles, komentuotis. Spausdinkite ir naudokite savo patogumui!
Jeigu kyla problemų, rašykite: info@ugdymasirauklejimas.lt arba į Facebook: imamiugdymas/auklejimas.
Galbūt praleidote pirmąjį mūsų įrašą apie lietuvių kalbos ir literatūros ugdymą, kuriame aprašiau daugiau praktinių dalykėlių (kaip planavau, iš ko mokomės ir pan.):