Trečia klasė.
Turiu pasidalinti tuo, kad ši vasara mums atnešė labai, labai didelių permainų. Žinoti teoriškai, jog vaikai gali pasikeisti tarsi per vieną dieną (augimo tarpsniai) yra viena, bet tai išgyventi praktiškai – visai kas kitą. Nors ugdau kitokiais tikslais negu tik žinios, vistiek energijos prideda tai, kad įdėtos pastangos ima nešti rezultatus. Visa šeima tuo džiaugiamės.
Kiekvieno dalyko pirmuosius užsiėmimus pradėjau nuo bendro vaizdo, bendro kelio, kurį turėsime nueiti. Vaikams lengviau orientuotis, kai jie žino, ko mokysis šiais metais, o ne jaustis priklausomiem tik nuo mamos. Aš tik pagalbininkas, programa duota visai šeimai 🙂
Didelės įžangos nedarysiu, tiesiog pagal dalykus ,,išmėčiau” savo mintis, atradimus ir pastabas. Skanaus 🙂 Spustelėkitę dominančią temą:
- MATEMATIKA
- LIETUVIŲ KALBA
- MENAI
- ŽMOGUS, EMOCIJOS, SOCIALINIS UGDYMAS
- GAMTOS PAŽINIMAS | VISUOMENINIS UGDYMAS
- PAPILDOMA INFORMACIJA
MATEMATIKA
Pernai mes pradėjome naudoti pamokoms tokią strūktūrą:
- Naujos temos pristatymas;
- Uždaviniai ta tema (mintinai, raštu, ant lentos – varijuoju visaip, kad būtų dinamika);
- Mental math (mintinis skaičiavimas) pakartojant jau pereitas temas (3-5 min).
Visa matematikos pamoka pas mus nesitęsia ilgiau negu 30 minučių. Vaikas bet kokiu atveju negeba susikoncentruoti ilgiau. Tad pasiskirstau pamokos dalis pagal situaciją (t.y. kartais pirma padarau ,,Mental math” pratimus, jeigu matau, kad vaikui reikia pabudinimo, kartais po naujos temos, tada atsipalaidavęs atlieka naujų žinių įtvirtinimą. Ką pastebėjau, kad labai svarbu išlaikyti ryšį su vaiku. Tai yra dalyvauti pamokoje kartu. Kad ir kaip norisi palikti vaiką spręsti uždavinius savarankiškai pusvalandukui, ilgainiui vaikas to nedarys (jeigu neturi įpročio ar polinkio spręsti vienas). Turiu omenyje, kai pradėjome laikytis tokios pamokos struktūros, tai tas bendras temos išsiaiškinimas ant lentos, tada kartu atliekami pratimai (vaikas sprendžia, aš stebiu), ir galiausiai ,,Mental math” pratimai buvo privaloma sąlyga, kad sugebėtume per 20-30 minučių viską atlikti. Po beveik metų tokio plano naudojimo, šiandien dalį naujos temos uždavinių sprendžiame kartu (žodžiu, raštu lentoje), dalį – palieku savarankiškai (apie 10 min.). Tuo metu organizuoju veiklas kitiems vaikams, kurie dažniausiai daro kokius darbelius, žaidžia šviesos stalu, lipdo, tad jiems nereikalingas didelis mano įsikišimas. Grįžusi kartu su sūnumi pasitikriname kur buvo sunku ir pan. Jeigu uždavinių buvo daug, tai patikrinu skaičiavimus be vaiko. Tada matau, kuriose srityse daro klaidų. Tokio tipo uždavinių įtraukių ir medžiagos pakartojimo sesiją (,,Mental math”).
Pavyzdys ,,Mental math” (mintinio skaičiavimo):
Sudėtis ir atimtis (nuo 100 iki 1000):
- Ieva turi 240 eurų. Ji nupirko telefoną už 165 eurus. Kiek pinigų liko?
- Sandėlyje buvo 520 knygų. Po mėnesio liko 280. Kiek knygų buvo parduota?
- Jonas nupirko 375 gramų cukraus ir dar 250 gramų miltų. Kiek iš viso gramų produktų jis turi?
- Mokyklos bibliotekoje buvo 600 knygų. Vaikai pasiskolino 150 knygų. Kiek knygų liko bibliotekoje?
- Jurgita surinko 580 monetų. Po metų jos draugas pridėjo dar 200 monetų. Kiek monetų dabar turi Jurgita?
Daugyba ir dalyba (iki 10):
- Viename autobuse yra 8 keleiviai. Kiek keleivių bus, jei bus 6 tokie autobusai?
- Mokykloje yra 5 klasės. Kiek mokinių iš viso, jei kiekvienoje klasėje yra 7 mokiniai?
- Kiek iš viso obuolių bus, jei kiekvienas iš 4 krepšelių turės po 9 obuolius?
- Sandėlyje yra 6 dėžės po 8 knygas. Kiek knygų iš viso?
- Lina nori pasodinti 4 eilutes po 9 gėles. Kiek gėlių ji pasodins iš viso?
Matavimo vienetai:
- Knygos sveria 800 gramų. Kiek tai bus kilogramais?
- Laura turi 2,5 metro ilgio virvę. Ji perkirpo ją į 5 lygias dalis. Kiek centimetrų yra kiekviena dalis?
- 1 litras sulčių padalijamas į 5 stiklines. Kiek mililitrų bus kiekvienoje stiklinėje?
- Tomas surinko 240 mililitrų uogienės. Jis nori padalinti ją į 4 lygias dalis. Kiek mililitrų bus kiekviename indelyje?
Ir taip su kiekviena tema 🙂 Smagu, ar ne? Vaikams tai patinka, jokio rašymo, tik skaičiavimas :)))
Galima plačiau pasižiūrėti Simply Charlotte Mason tinklalaidėse. (anglų kalba).
Jau rašiau prie antros klasės atradimų, bet pasikartosiu, nes šiame kontekste tai labai svarbus dalykas – pačiai žinoti būsimos pamokos medžiagą. Kam? Tikrai sunku pravesti koncentruotą užsiėmimą, jeigu pačiai dar reikėtų prie vaiko sąlygas skaityti ir galvoti – spręsti tai ar ne. Aš sekmadieniais prisėdu prie turimos medžiagos, peržiūriu temas ir pan. Matematikos vadovėlyje pasižymiu, kuriuos uždavinius pristatysiu ant lentos, kuriuos vaikas spręs į sąsiuvinį, kuriuos daug kartų dubliuojasi pratybų sąsiuvinyje. Tokiu būdų išlaisvinu savę iš spaudimo sau ir vaikui, kuris liepia atlikti visas užduotis 100% procentų. Su laiku išmokau manevruoti su turima medžiaga tik kaip priemone pasiekti tikslą.
Truputis iš asmeninių pamokų: pavyzdžiui, vakar susipažinome su sudėtimi iki 1000, jau pirmame uždavinyje matau, kad vaikui aišku kaip kas darome (kaip formuojasi nauja dešimtis, šimtas ir pan.). Tai ir viskas, toliau nebegaištame laiko perrašinėdami sąlygas ar pan. Aš matau, kad vaikas žino. Judam toliau, atliekame keletą skirtingesnių pratimų smegenims terniruoti (juk tai kaip raumuo :)) ir viskas.
Kalbant apie tą lankstumą, tai pridėčiau, kad, kai stebi vaiką ir jo pažangą (tiesiog dalyvauji su juo kartu), tada gali lengviau nuspręsti kokia ta pamokos dinamika bus. Tarkime, jeigu matau, kad užduotis vaikas gali atlikti žodžiu (užduotis prašo tik skaičiavimo) tai jam leidžiu nerašyti, o tik pasakyti atsakymą. Kartais man reikia patikrinti kaip vaikas atlieka skaičiavimą, tada prašau užrašyti kas ir kaip. Tekstiniai uždaviniai: jeigu tik skaičiuoti, prašau žodžiu, o jeigu brėžti schemą arba tai dviejų žingsnių uždavinys – tada prašau išspręsti lentoje arba sąsiuvinyje. Beje, ant lentos visi mano vaikai rašo daug mieliau, matyt jaučiasi nevaržomi linijų ir langelių :))) Bet, kaip bebūtų, aš visada galvoju, kad negalime nutolti per toli nuo standartų, kad ateityje vaikams nebūtų didelio streso adaptuotis ir pan.
Ir paskutinis, ne ką mažiau svarbus dalykas – vizualinė medžiaga. Mano sūnui ilgai buvo sunku susikaupti (tiesą pasakius ir man smegenys kaito kurį laiką), kai mato atverstą vadovėlį su tiek daug informacijos, kuri labai spalvota ir pan. Tas bendras mirgėjimas tarsi duoda signalą, kad viską dabar reikia vienu metu spręsti. Tai aš pradėjau pateikti informaciją gabaliukais. Netgi pastebėjau, kai mokomės naują temą, vaikas geriau supranta eigą, kai aš lėtai rašau, negu jis mato visą eigą jau iliustruotą vadovėlyje. Kartais mes net uždengiame kitas užduotis, kad akiratyje liktų tik tai, ties kuo turime susikaupti. Kaip ir paprastas dalykas, bet reikia atkreipti dėmesį, nes palengvino ir pagreitino procesą daug kartų. Pradėjome mėgautis vienų iš pasaulio išminčių – matematika.
Kaip ir viskas šiam mėnesiui.
LIETUVIŲ KALBA
Kaip pernai mums patiko lietuvių kalba, o matematika buvo nemėgiamųjų sąraše kurį laiką, taip šiais metais startavome su požiūriu: ,,Man nepatinka lietuvių kalbos pamokos, o matematika tai jėga”.
Ilgai galvojau ką daryti. Ir ne todėl, kad įtikti ar pasmaginti vaiką per šias pamokas, bet dėl to, kad jeigu vaikas priešinsis vidumi – jo smegenys jokios susijusios informacijos nepriims. Reikia atrasti būdą kaip padėti vaikui ne išmokti lietuvių kalbą, bet ją išjausti vidumi. Keistai nuskambėjo, bet tikiuos supratote mintį. Kaip eilėraštį galiu ,,iškalti” mintinai arba galių jį pasakyti iš atminties. Tai du skirtingi dalykai.
Tai žodžiu, iš tokio taško pradėjo kilti idėja bandyti taikyti kūrybinį rašymą, kol ,,pagausim kablį”, nes:
A) lavinasi kūrybiškumas;
B) ugdosi rašymo įgūdžiai;
C) kuriasi žodynas;
D) proga pritaikyti savo žinias, mintis;
E) galimybė pažinti žanrus, rašymo stilius, sakinio dalis.
Turbūt rasčiau ir daugiau priežasčių, bet mane įtikino ir tos. Pabandėme. Ir mums labai patiko. Kasdien prisėdame visi prie stalo ir atliekame trumpus pratimus. Tai labiau pratimai ,,ledlaužiai”, bet man jie reikalingi, kol vaikai pripras ir kūrybinis rašymas taps jų kasdienybės dalimi. Tada bus galima formuoti sunkesnias užduotis. Bet dabar, mane tenkina rezultatas: sūnus per dieną prirašo 4-6 puslapius, bando integruoti knygose matytus elementus (tiesioginė kalba, skiriamieji ženklai ir pan.). Gramatinių klaidų mes netaisome, nors kartais taip norisi. Bet tam turime gramatikos pamokas – o jose aš jau žinau kur vaikas daro klaidų.
Kūrybinio rašymo pratimuose pastebėjau daug didesnį progresą tiek rašymo, tiek gramatikos, tiek minčių dėstymo negu buvo tada, kai bandėme sekti vadovėliu. Tiesą pasakius, aš tai juo seku. Laikausi temų, nurodytų literatūros kūrinių ir pan. Perskaitome ištraukas. Bet kai sūnus skaito laisviau negu aš ir puikiai suvokia perskaitytą turinį (kas manau yra mokymosi skaityti žodžiais pasekmė), tai nematau prasmės per nelyg ilgai jo kamantinėti ir susoti ties ta vieta. Skaitome iš vadovėlių labiau dėl tekstų įvairovės.
Kokie tie kūrybinio rašymo pratimai, galima pasižvalgyti čia:
Kalbant apie tekstų įvairovę, tai neseniai susipažinome su grožine literatūra. Mačiau vadovėlyje bus dar tokios temos, bet mums buvo taip, kad sūnus per kelias savaites perskaitė ,,Nevykelio dienoraščio” keletą dalių, tada įniuko į Tomo Dirgėlos knygas apie pasiklydusius vaikus Minecraft pasaulyje, tada ir istorijas apie Tomą ir Domą, dar Mariaus Marcinkevičiaus ,,Superbobutes” per kelias valandas suskaitė, kartu perskaitėme nerealią knyga ,,Kelionė prie Amazonės” (pažintinė\romanas) ir dar skaito ,,Žvalgo mokinys” (ten ne viena dalis, romanas). Tai susėdę prie arbatos ėmėme aptarinėti kuo tos knygos mums patiko, kuo jos panašios, kuo skiriasi ir pan. Kilo mintis, kad tokiu būdu galima supažindinti vaiką su žanrais. Nes jis knygą žino, prisimena naudojamą autoriaus stilių, kalbą, siužetą ir pan. Taip tikrai buvo daug lengviau papasakoti kas yra ta grožinė literatūra. Mano savais žodžiais darytas paruoštukas:
,,Grožinė literatūra yra knygos ir istorijos, kurios pasakoja apie išgalvotus dalykus, jos nėra tikros, o sukurtos autoriaus vaizduotėje. Šios istorijos gali būti apie viską – drakonus, kosmoso keliones, magiją, arba tiesiog apie kasdienį žmonių gyvenimą, kur autoriaus sukurtos veikėjų mintys ir nuotykiai yra išgalvoti. Tai tarsi nuotykis, kuris vyksta tik rašytojo galvoje, o mes, skaitydami, galime kartu keliauti į šį nuostabų pasaulį. Grožinė literatūra moko mus svajoti, galvoti kūrybingai ir kartais netgi geriau suprasti kitus žmones. Tai gali būti tiek linksmos istorijos, tiek rimtos, bet jos visada leidžia mums trumpam pabėgti į kitą, įdomų pasaulį.”
O vaikams pateikiau ir DI iliustraciją, kad lengviau užfiksuotų.
Aš matau, kad svarbiausia yra pateikti mokslą kaip raktą į kažką daugiau negu pažymius. Todėl tam, visos priemonės pateisinamos :)))
Turiu dar dėl gramatikos keletą dalykėlių, bet paliksiu gražuoliui spaliui apie tai papasakoti.
Jeigu kyla klausimas, o kaip gramatika, kaip taisyklės ir pan., tai visa tai irgi randa vietą mūsų dienotvarkėje. Pirmas dvi savaites mes tiesiog kasdien prisėdome prie kūrybinio rašymo. Pasitikrinu ,,Taip” vadovėlyje temas: interviu, laiško rašymas, teksto suvokimas, eilėraščio skaitymas. Puikui. Šiuos dalykus įtraukiu į kūrybinį rašymą arba kitokia forma susipažįstame su tema.
Pavyzdžiui, laiško rašymas. Su vaikais turime ,,Minecraft” temines pamokas, kuriose gilinames į gamtos mokslus. Žaidimo metu dalyvauja keletas personažų ir vieną iš jų sūnus pasirinko kaip susirašinėjimo draugą, kurį atstovavo mano asistentas ChatGPT. Sūnus parašo laiškus ranka, aš nufotografuoju ir prašau DI atrašyti taip, tarsi jis būtų laiško gavėjas Minecraft žaidimo kontekste.
Tokiu būdu mes mokėmės laiško taisyklių, kartu lavindami ir patį rašymo greitį, kokybę. Be to, sūnus mokėsi dėstyti mintis, sužinojo ir keletą naujų kodų (žaidimui).
Tai čia tik vienas iš pavyzdžių, kaip ugdymas šeimoje leidžia neprisirišti tik prie vadovėlio.
Kaip jau rašiau – mano tikslas nėra smaginti vaiką, bet taip jau yra gamtos suriedyta, kad žmogus geriausiai mokosi tik per žaidimą. Iš praktikos matau, kad pradžioje reikia motyvacijos, kad ir tokios ,,akivaizdžios”. Tarkime, prašyti treniruoti ranką, perrašant tą patį žodį visą eilutę nėra tas pats, kas kurti, įsijausti ir naudoti rašymą praktiškai. Mes tik pradėjome, tai negaliu komentuoti rezultatų, tiesiog matau, kad taip pasiekiame geresnių rezultatų. Turbūt tik kai sūnus baigs mokyklą, galėsiu drąsiai paskayti – va tai pasiteisino.
MENAI
Dailė
Startavome mums nauju formatu. Kaip jau minėjau, ruošiant programas nemažai naudojausi dirbtiniu intelektu. Tad ir dailės pamokoms užklausa buvo apjungti trečios klasės BUP ir garsiųjų dailininkų darbus. Niekada nerasdavome laiko ir tam, ir tam. O taip norisi.. tad nusprendžiau, jog stebuklų nebūna ir reikia bandyti apjungti viską į vieną.
Kaip tai atrodo?
- Trumpa pažintis su dailininku, skulptoriumi, jo darbais ir stiliumi;
- Apžiūrime keletą darbų pavyzdžių; pasidaliname mintimis ką norėjo menininkas pasakyti, kokias vertybes deklaruoja jo darbai ir pan.;
- vaikai išsirenka vieną kūrinį ir bando ,,nufotografuoti” vaizdą į savo atmintį. Tai yra, stebi paveikslo nuotrauką ir bando įsiminti kuo daugiau detalių, kad užsimerkę galėtų įsivaizduoti. Jeigu nesugeba, atsimerkia, pažiūri ir vėl bando užsimerkę. Tokia treniruotę atkreipti dėmesį į detales.
- Kitas etapas – praktinis. Įkvėpti dailininko bandome pasinaudoti kažkokia technika ir stiliumi kurdami savo kūrinius.
Pavyzdžiui, susipažinome su Pablo Picasso ir kubizmu. Užsiėmimo planas įsivaizdavimui:
PORTRETAS | ĮKVĖPTI PABLO PICASSO
Kitą savaitę kalbėjome apie M. K. Čiurlionį ir simbolizmą. Vaikai akvarele ir kreidelėm piešė slaptus simbolius iš sapnų.
Turėjome pamoką ir apie J. Pollock, abstraktus ekspresionizmas.
DRIP TAPYBA | LAŠINAMASIS MENAS
Viskas atrodo veikė puikiai, vaikai susidomėję ir kituose pokalbiuose jau pamini žymius kūrėjus, bet vieną dieną per anglų pamoką rašėme laišką įsivaizduojamam draugui apie savo dailės pamokas ir antrasis sakinys sujudino kažką viduje 🙂
Perskaičius supratau, kad vaikui viskas atrodo ne taip kaip man. Tad kilo klausimai: ,,O kokių dailės pamokų nori tu? Ko nori išmokti?”. Pasikalbėjome, išsiaiškinome. Tokie pokalbiai visada vaisingi. Tad kartu nutarėm, kad vaikui papildomai tiesiog reikia padrąsinimo ir gairių kaip mokytis piešti pieštuku, nes pats nežino nuo ko pradėti. Nori sukurti kažką pats, nelyginant su didžiaisiais meno genijais 🙂
MUZIKA
Kaip ir dailei, taip ir muzikai, kartu su dirbtiniu intelektu sudėliojome programą taip, pradėtume bendrai nuo to kas yra muzika, dinamika, natos ir atitinkamai žinomi kūriniai.
Pavyzdžiui:
Įvadas į ritmą ir taktą
- Kompozitorius: Ludwig van Beethoven
- Kūrinys: „Ode to Joy“
- Veikla: Plokite pagal taktą, kurkite paprastus ritmus naudodami kūno perkusiją.
- Notacija: Supažindinkite su pagrindinėmis ritminėmis notacijomis (ketvirtinės, pusinės, pilnos natos).
Labai vizualiai gerai suveikia DK knyga ,,Help your kid with music”
Tai tokias pamokas turime kartą per savaitę. Antrą pamoką naudoju ,,Mano muziką” vadovėlį. Patinka vaikams pateiktos dainos, pratimai ir pan. Tiesiog aš temas keičiu vietomis, kad būtų kažkoks nuoseklumas ir labiau susisietų su pirmosiomis pamokomis.
Solfedžiui man patinka ir ,,Į muzikos šalį”. Mažiau vizualių dirgiklių, aiškiai ir konkrečiai išdėstyta medžiaga.
Papildomoms idėjoms pasinaudoju ir serija ,,Kaip atsiranda muzika?”
Kad ir kaip žavėtų Suzuki muzikos metodas, neturiu galimybės jo įdiegti namuose.. Šiai dienai neturiu ir vieno metodo, tiesiog stebiu kaip vaikui pažintis su šiuo mokslu yra priimtinas. Ir kad įgytų reikiamas žinias, nes norisi, kad būtų bendrais bruožais muzikaliai raštingas (jeigu galima taip sakyti).
Kalbant apie muziką bendrame gyvenimo kontekste, tai tikrai pasiteisino kišeninis muzikinis grotuvas, ausinės. Kiekvienas vaikas klauso savo mėgiamų kūrinių. Dažnai piešdami klausome įvairios muzikos, kartais net radiją, o kartais tiesiog įsijungiame kokį koncertą pažiūreti, įvairių šokių pasirodymus. Tai lavina muzikinį skonį ir formuoja asmenybę. O ir laisvu laiku vis dažniau girdžiu bandymus mėgdžioti išgirstus kūrinius, ritmus ar melodijas, gaminti savo muzikos instrumentus.
ŽMOGUS, EMOCIJOS, SOCIALINIS UGDYMAS
IŠ KO MOKOMĖS | MOKYMOSI MEDŽIAGA
Etikos pamokoms pasirinkome ,,Augu su drambliu Emociu” užduotis 3-4 klasei, kartu ir gaires mokytojui. Tai kartą į savaitę mes visai mėgstame susėsti ir aptarti tikrai vaikams aktualias temas. Rugsėjį prisiminėme apie emocijas ir kas yra sąmoningumas, susipažinome kas yra dėmesingumas. Vėliau pasidalinome mintimis kas mes esame, koks tas mūsų ,,vidinis dramblys”, kas jam patinka ir pan. Klabėjome apie savivertę ir kaip ją suteikiame kitiems, kodėl tai svarbu.
O daugiau… Nežinau, daug pokalbių gi vyksta realiame gyvenime. Nors aš mėgstu neapleisti emocinio intelekto ugdymo srities ir pasiruošiu vieną kitą pratimuką, kai matau, jog pats laikas apie tai pasikalbėti. Vieną tokį gyvą performancą atlikome, kalbėdami apie emocijas, kurios nebetelpa viduje:
PERPILDYTOS EMOCIJOS
Vaikai mano mėgsta knygas, o kai sūnus jau pats ir skaito, tai literatūros tikrai galima rasti. Reikia paieškoti, kad tikrų pagal vaiko skonį, bet džiugu, kad turime bibliotekų lobynus ir labai paslaugias darbuotojas. Keletas knygų, kurias neseniai skaitė:
Kam aktualu terapiniai užsimėmimai, pratimai, padedantys prakalbinti vaiką, padėti jam pažinti jo baimes, įveikti jas arba kaip ugdyti tinkamas reakcijas į pyktį, tai tikrai rekomenduoju šias dvi metodines knygas. Aš reguliariai pasiskolinu jas iš bibliotekos. Pamenu pavasarį buvo labai užimtas periodas ir kažkaip beveik mėnesį neatlikome jokių pratimų, tai net vyras pastebėjo pokyčius vaikų elgesyje, būsenose ir pasiūlė: ,,Gal tu vėl daryk su jais ten kažką, ką darei?”. Aš pati neabejoju, kad vaikams reikia tokių progų pasikalbėti apie save, ir tik apie save, kai netrugdo niekas, kai galima atsiverti, pasidalinti kas neraamina ir kartu su mylinčiais tėvais įgauti įrankius kaip sugyventi su savimi. Taigi, knygelės:
POKALBIAI RATE
Papildomai prie žmogaus auklėjimo, kartą į savaitę pradėjome daryti pokalbius rate. Tai toks naujas ne naujas dalykas mūsų šeimoje, nes dalinai žaidimo forma tai žaisdavome. Bet atsirado didelis poreikis iš pačių vaikų pusės susipažinti su tokia bendravimo forma giliau. Vaikams labai patinka. Nežinau kiek pavyks man tai perteikti šiuose įrašuose, bet toks pokalbis labai labai svarbus įrankis ne tik su vaikais pasikalbėti, bet ir suvienyti šeimą.
Naudojame kaip ir apskritojo stalo principą. Jame yra keletas taisyklių, būtent tų taisyklių dėka sukuriamas ypatingas laukas, kuriame kiekvienas atranda vietos tiek pasisakyti, tiek išklausyti kitą.
Aptarimo rate taisykles:
- Klausome vienas kito, nepertraukinejame.
- Klausome ką mūsų draugé (-as) nori pasakyti, net jeigu ir nesutinkame su ja (juo).
- Kiekvienas yra vienodai svarbus: visos n u o m o n e s (net ir skirtingos) rate yra tiek pat vienodai reikšmingos, kiekvienas iš mūsų tik duoda visam ratui.
- Mes kalbame viena tema: aptarimo metu visi kalbame tik išsikelta tema, nekeliame naujų klausimų, nenukrypstame nuo temos.
- Kalbame trumpai: kuo trumpiau kalbame, tuo labiau leidžiame visiems draugams rate pasidalinti ką jie jaučia ir galvoja.
Detalesnę informaciją pateiksiu eigoje.
Pirmas etapas – tik integruoti tokį komunikavimo būdą kaip alternatyvą tiems pokalbiams, kuriuose kiekvienas šaukia garsiau už kitą, negirdi, nenori palaikyti ir pan..
Yra keletas nuostabių knygelių būtent tokioms diskusijoms. Tai ,,Stuck together” serija, kurioje Una susiduria su kasdieniais sunkumais ir juos įveikti padeda šeimos ar draugų pasikalbėjimas rato principu. Ją sukūre ir iliustravo mano draugė Ida iš Kroatijos. Darželiai ir mokyklos Kroatijoje pasidalino labai teigiamais atsiliepimais apie pačią praktinę dalį ir vaikų įsitraukimą. Pavyko man vieną knygelę ir į lietuvių kalbą išversti (atsiprašau, neprofesionalus vertimas):
Dar keletas knygelių anglų kalba čia: https://www.humaninpeople.com/?fbclid=IwZXh0bgNhZW0CMTEAAR0I4LGkZsItZPH9eR_11gXMmZ55FN5nVcynI8HGRFCN2G8KyjYU_72ifl8_aem_p-VkDtAXmsBwbUSjwxd12g
Jau dešimt metų mokausi kaip moderuoti tokius ratus, bet su savais vaikais, šeimoje – tai ne tas pats. Kai žmonės ateina į mokymus ar užsiėmimus – jie žino, ko nori. O vaikai nori tik tos vyšnios ant torto, kurią gauna po viso užsiėmimo. Taigi, man tai visiškas eksperimentas. Bet nematau kito kelio, kaip tik parodyti vaikams, jog yra ir kitoks bendravimo būdas. Gaila, kad po kol kas įmanomas tik šeimoje, bet tai jau gera pradžia.
Be Idos knygelių aš ieškau įvairių istorijų, kuriu jas. Naudinga man buvo knyga apie pasakojimų kūrimą ,,Kaip pasakoti istorijas vaikams”. Padrąsina, duoda idėjų, kad vaikams iš esmės svarbiausia yra ryšys, kuris kuriamas pasakojimo metu. O pats turinys vienaip ar kitaip ,,susivalgo”. Ypatingai pagelbėja, kai susiduriame su nenumatytais dalykais, sunkumais, tai istorija atkartojanti kas vyskta, bet nekalbanti tiesiogiai apie vaikus ir situaciją, visada pakelia mus į naują lygį.
O kartais nebūna visai minčių, tai į pagalbą pasitelkiu dirbtinį intelektą. Vieną, labai primityvią paprašiau sukurti. Kadangi nesiruošiu leisti knygos, tad sujudinti širdis puikiai pavyko. Pasiteisino 🙂 Apie visą tai rašiau
ŠEIMOS RYŠIO ŽVAIGŽDYNAS
Nėra nieko geriau energizuojančio visus šeimoje, kaip geras ir tvirtas ryšys.
GAMTOS PAŽINIMAS | VISUOMENINIS UGDYMAS
Rugsėjis buvo toks šiltas, toks malonus, kad kažkaip daug atradimų lauke padarėme, ko žodžiais neapsakysi.
Man labai norėjosi išbandyti daug dalykų, perskaitytų knygose, gamtos giduose ir pan.. bet viskam trūksta laiko ir sunku išlaikyti nuoseklumą.
Tad su gamtos mokslais nutariau išbandyti tokį principą: būti toj akimirkoj ir pabandyti savo pavyzdžiu leisti vaikams pamatyti pasaulį. Pabandyti pačiai į aplinką pažvelgti vaiko akimis, atmetus tai ką žinau. Pabandyti kartu atrasti visas sąsajas ir leisti vaikui pačiam užmegzti ryšį su tikrove.
Ir iš tikro, kiek daug dalykų vaikai mokosi žaisdami. Belieka tik varneles užsidėti 🙂
Sunku tai perteikti žodžiais, bet nukrito didelis akmuo nuo pečių. Mat pasaulyje egzistuoja tiek daug gerų ir įdomių programų, pamokų planų ir taip norisi viską išbandyti. Bet kai sau atsakiau koks yra mūsų ugdymo šeimoje tikslas, kas traukia vaikus, kas jiems įdomu, kokie jie ir ko jiem reikia – tada nukrito daug dalykų.
Taigi, startas mūsų lengvas: aplankėme Mūšos Tyrelio pažintinį taką, kuriame susipažinome su gamtos įvairove visuose lygiuose. Pasiruošimo žiemai darbai. Laikas domėtis tuo, kas įdomu (elektronika, konstravimas, mechanika). Aplankėme atsinaujinusį Kauno zoologijos sodą, gimė naujas stiprus poreikis saugoti gamtą savo elgesio kontrole. Maži atradimai kieme: miksorskopas, žiūronai, šešėliai, saulės spinduliai, stebėjimas kaip gandrų šeimyna ruošiasi kelionei.
Bibliotekoje atrasta įdomi knyga, jau trečia savaitė skaitoma kasdien:
Jeigu kalbėti apie mokymosi programą, tai sekame vadovėlį ,,Taip”. Tik kaip man būdinga, temas keičiu vietomis. Tai yra, vaikai turi savo domėjimosi sritis, kartais aš užvedu kokią temą, kartais susiduriame realybėje, tada vadovėlis papildo, paaiškina, nukreipia ta tema. Mano lūkesčiai – pateikta nemažai bandymų, schemų ir pan., norisi, kad vaikas ne tik atliktų, bet mokytųsi fiksuoti, kelti hipotezes ir pan.. Pažiūrėsim 🙂
Tuose pačiuose vadovėliuose pateiktos ir visuomeninio ugdymo temos (pagal atnaujintą BUP). Tad susipažinome su teisėmis ir pareigomis, pagarba kitam, saugų bendravimą internete, demokratiją. Nesitikėjau, kad tos temos vaikui pasirodė aktualios. Ir internete ieškojo informacijos papildomos ir gan diskutavome apie naujus terminus.
Pagal poreikį, pasinaudoju chatgpt sugeneruoti kokią istoriją ir klausimus aptarimui. Eigoje juos pasikoreguoju savaip, bet jau turiu bazč, su kuria galiu dirbti. Vienas iš pavyzdžių buvo istorija apie draugų žygį. Tik buvo juokinga, kad kad ir kaip prašiau, visuose epizoduose nuotraukas sugeneravo skirtingas. Pasidaviau, manydama, kad vaikai nepastebės, o jiems tai buvo pati didžiausia diskusija :)))) Tik kaip pavyzdį įkeliu vieną iš pirmųjų planelių apie demokratiją:
Draugų išvyka. Istorija apie sprendimo priėmimus
Buvo graži vasaros diena, kai trys draugai – Lukas, Emilė ir Jonas – išsiruošė į nuotykių žygį. Jų tikslas buvo pasiekti Didžiojo Eglės Miško slaptąją aikštelę, kurioje, anot senų pasakojimų, visada buvo galima rasti ypatingą, dar niekada nematytą vaivorykštę.
„Šįkart mes ją tikrai surasime!“ – entuziastingai sušuko Lukas,
žiūrėdamas į saulėtą dangų. „Tikrai! Bet mums teks gerai pasistengti,“ – atsakė Emilė, tvarkingai susikrovusi kuprinę.
Tačiau vos tik draugai pasiekė miško kraštą, iškilo pirmasis klausimas: kuria kryptimi eiti?
„Mes turime eiti tiesiai per mišką,“ užtikrintai pareiškė Jonas, kuris visada manė, kad geriausiai pažįsta miškus.
„Bet aš girdėjau, kad aplink upelį yra takas, ir ten bus greičiau!“ – nesutiko Emilė.
Lukas trypčiojo iš šono į šoną: „O gal vis dėlto mes galėtume šiek tiek sustoti ir suvalgyti užkandžių? Nes aš alkanas!“.
Kiekvienas turėjo savo nuomonę, ir nei vienas nenorėjo nusileisti.
„Panašu, kad mūsų kelionė baigsis dar neprasidėjusi, “ suirzusi burbtelėjo Emilė.
Tačiau tada Lukas, stebėdamas savo draugus, prisiminė kažką, ką jam visada sakydavo senelis: „Kai visi eina skirtingomis kryptimis, niekur nenueisi.
Geriau susirinkite į ratą ir pasikalbėkite, kol visi sutarsite.“
„Žinote,“ pradėjo Lukas, „mano senelis visada sako, kad kai visi ginčijasi, reikia susirinkti į ratą ir susitarti. Mes galėtume pabandyti?“
Draugai pagalvojo ir nusprendė išbandyti Luko pasiūlymą.
Jie atsisėdo ant samanų minkštumoje ir sudarė „draugų ratą“. Emilė buvo pirmoji, kuri kalbėjo. Ji aiškiai pasakė,
kad tikisi rasti trumpiausią kelią per upelį, nes buvo girdėjusi, kad ten takas. Jonas tada papasakojo, kodėl jam
atrodė, kad geriausia būtų eiti tiesiai per mišką – taip jie nepasiklys.
Lukas nusišypsojo: „O aš tik noriu, kad mes visi būtume sotūs ir galėtume eiti be ginčų.“
Kai visi pasidalijo savo nuomonėmis, buvo akivaizdu, kad kiekvienas norėjo, kad kelionė būtų sėkminga. Jie
pradėjo galvoti, kaip surasti sprendimą, kuris būtų naudingas visiems.
„Ką, jei mes eisime taku aplink upelį, o sustosime valgyti, kai tik
prieisime malonią vietą?“ – pasiūlė Emilė. „Tokiu būdu mes
turėsime ir trumpiausią kelią, ir galėsime pailsėti.“
Jonas šyptelėjo: „Man tinka. Ir jei pasiklysime, aš padėsiu surasti kelią!“
Lukas linksmai linktelėjo: „Ir mes visi valgysime kartu!“
Jie visi vieningai nusprendė ir greitai pakilo. Draugų demokratija veikė! Jie suprato, kad sprendimai, kuriuose atsižvelgiama į kiekvieno poreikius, yra daug geresni nei ginčai dėl to, kas yra teisus.
Jiems keliaujant taku, Lukas atidžiai stebėjo dangų, Jonas vedė per tankumynus, o Emilė džiaugėsi, kad jos pasiūlytas takas buvo tikrai trumpesnis.
Kai jie pagaliau pasiekė Didžiojo Eglės Miško slaptąją aikštelę, danguje atsirado vaivorykštė, kokios jie dar nebuvo matę. Ji švietė visomis spalvomis, tačiau svarbiausia – švytėjo lyg būtų sudaryta iš mažų, spindinčių žvaigždelių, susijungusių į vieną.
Lygiai taip, kaip draugai susijungė savo „draugų rate“. „Matote?“ – tarė Lukas, žiūrėdamas į vaivorykštę. „Kai dirbame kartu, mūsų kelias tampa toks pat gražus kaip ši vaivorykštė.“ Jie visi nusišypsojo, žinodami, kad ši vaivorykštė simbolizavo daugiau nei tik jų kelionės tikslą.
Tai buvo jų draugystės ir susitarimo simbolis – tikra demokratija, paremta vienybe ir supratimu.
Po istorijos aptarėme, kas yra demokratija ir ko reikia, kad ji veiktų. Deja, skaudi tiesa ta, kad šiandien toks principas labiau teorinis negu praktinis…Bet ir tai vaikai turi žinoti, pasaulis yra koks yra ir tik nuo mūsų priklausys ar jis pasikeis.
Demokratija veikia geriausiai, kai mes visi klausomės vieni kitų ir atsižvelgiame į kitų poreikius.
Kartu priimti sprendimai yra geresni nei kai kiekvienas stengiasi būti teisus atskirai.
Tikra vienybė ateina, kai mes dirbame kartu dėl bendro tikslo, net jei turime skirtingas nuomones.
PAPILDOMA INFORMACIJA
Pasidalinau dalykais, kurie pasirodė naudingi. Spaliui palikau anglų kalbą, bei keletą dalykų dėl lietuvių kalbos gramatikos.
Kaip papildomą medžiagą norisi pasidalinti keliomis temomis:
UGDYMO ESMĖ
UGDYMAS ŠEIMOJE: BAISIAUSIA NE ŽINIŲ STYGIUS
Tikiuosi atrasite sau naudingos informacijos!